„Idealu, kai gali tiesiog nieko neveikti ir būti su šeima“, – džiaugiasi subrendęs SEL vadas namais, sūnumi ir mylimąja.
Tačiau ramūs grupės SEL lyderio savaitgaliai pasibaigė: šiais metais kūrybinės veiklos dvidešimtmečio jubiliejų švenčiantis atlikėjas spalį pradėjo pasaulinį šventinį koncertinį turą. Jis prasidėjo Airijoje, Dubline, bus tęsiamas Niujorke, Čikagoje, Paryžiuje, o gruodžio 29-ąją pasibaigs koncertu Panevėžyje.
Pernai buvai pripažintas populiariausiu Lietuvos atlikėju. Ar malonus toks įvertinimas?
Manęs tai nestebina, nes iš tikrųjų įdėta labai daug darbo. Gal yra ir kažkoks talentas, požiūris į gyvenimą. Bet sudėjus viską tai yra didžiulis darbas. Spalį prasidėjo SEL dvidešimtmečio jubiliejinis koncertinis turas.
Tikriausiai tai labai svarbus etapas tavo gyvenime?
Gailėdamas savęs, stengiuosi apie tai negalvoti, atsipalaiduoti ir tiesiog daryti tai, kas patinka. Tai, be abejo, labai svarbu, bet ir darbo yra labai daug, tad tiesiog nenoriu savęs užspausti. Norisi po viso šito išlikti sveikesniam ir ramesniam. Labai daug paėmiau ant savo pečių. Norisi, kad viskas įvyktų ir atrodytų gerai ir kad žmonės, apsilankę jubiliejiniuose koncertuose, nesakytų: „Ai, čia jis dvidešimt metų pramalė, bet nėra nieko verto dėmesio.“
Tau svarbi žmonių nuomonė?
Ne tik žmonių, bet ir savo paties. Noriu pažiūrėti į veidrodį, sau į akis ir pasakyti, kad viskas gerai. Labai myliu savo darbą. Tačiau svarbu ne pasiekimai. Galiu pasakyti, kad esu laimingas: turiu šeimą, vaiką, darbą, kurį mėgstu. Niekada negalvojau, kad esu kažkoks išskirtinis ar kažkoks kitoks. Bet kai Lietuvoje šiomis dienomis rodo reklamas su garsiais žmonėmis, kur esu šalia A.Sabonio, man šiek tiek keista. Tai tiek. Vadinasi, kažką padariau teisingai.
Keista, bet ir malonu?
Nenorėčiau to sureikšminti. Tiesiog taip atrodo iš šono. Su manimi sveikinasi garsiausi Lietuvos žmonės, įvairių sričių specialistai: tiek kino, tiek sporto ar muzikos pasaulio atstovai.
Kuris įvykis įsiminė labiausiai?
Stovėjau vienoje Vilniaus aikštėje, šnekėjausi su draugu, suskambo telefonas ir man pasakė: „Tau gimė sūnus.“ Man tai buvo įsimintinas įvykis, pakeitęs mano gyvenimą teigiama linkme. Mano šeima nuo to laiko vis ta pati – mano tėvas ir motina, kurie kartu gyvena jau trisdešimt metų, Deividas ir Eleonora. Tai man yra svarbiausi žmonės. Su Eleonora kartu gyvename jau trejus metus.
Kurio koncerto labiausiai lauki?
Paskutinį kartą buvau labai maloniai nustebintas Londono ir jo nuotaikos. Be jokio apsimetinėjimo galiu pasakyti, kad mačiau laimingus ir linksmus žmones. Ilgą laiką Londone negalėjome pritraukti žmonių. Ir aš visuomet labai aiškiai sakydavau, kad jie, lietuviai, ne veltui išvažiavo svetur iš savo šalies, iš mažų miestelių. Žmonės išvažiavo tam, kad patys keistųsi, kad pamatytų kitokio pasaulio, tad ir mums reikia pasistengti, koncertuoti geresnėse salėse. Labai laukiu visų, kurie nors kiek žino mano muziką, ir tų, kurių gyvenime mano kūryba buvo reikšminga. Raginu visus išvykusiuosius į Airiją ir Angliją palaikyti ne tik mane ir mano grupę, bet ir lietuvišką kultūrą. Londonas ir Dublinas anksčiau buvo man svetimi, o dabar yra kitaip. Visur, kur randi daug draugų, pasidaro mieliau. Šiandien iš tikrųjų aš turiu labai daug draugų tuose abiejuose miestuose.
Ar emigraciją laikai geru sprendimu?
Tiesiog esu įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju tai yra tik į gera. Žmonės gali keliauti, mokytis, dirbti, gali semtis naujos informacijos, domėtis naujomis kultūromis, mokytis kalbų. Tai tik praplečia pasaulėžiūrą.
Londone po koncertų vyksta vadinamosios dūzgės...
Norime, kad tai būtų įdomu ne tik suaugusiesiems. Į koncertą jie laisvai gali atsivesti ir savo vaikus. Tai siūlyčiau padaryti, nes gera nuotaika jiems tikrai padės. Vakarėlis po koncerto? Taip, ruošiamas. Norime pabūti, pasiklausyti muzikos, išgerti kokteilių.
Kvieti tėvus į grupės SEL koncertą atsivesti ir atžalas. Man atrodo, kad mamos, prisiskaičiusios straipsnių, kaip Egidijus Dragūnas keikiasi scenoje, suabejos, ar tai – gera idėja...
Klausykite, tai yra daug daugiau spaudos dalykai nei tikrovė. Kas buvo mūsų koncertuose, žino, kad nieko tokio ten nebūna. Drąsiai galiu pasakyti, kad viskas bus tikrai aukšto lygio. Drąsiai į koncertą galite pasiimti ir vaikus.
Į koncertinį turą investavai 1,5 milijono litų ir net nežinai, ar tai atsipirks. Mėgsti rizikuoti?
Tiesą sakant, jei dar paskaičiuočiau, kiek davė rėmėjai, tai būtų per 3 milijonus litų. Dvylikai koncertų skirti po 120 tūkstančių litų nėra daug, bendra suma yra juokingai maža. Per visą gyvenimą mačiau daugybę koncertų, daugybę pasirodymų įvairiose šalyse. Tad ilgai galvojau, kuo galėčiau nustebinti.
Ir grįžau prie svarbiausio dalyko – muzikos, ne prie kažkokių cirkų ir specialiųjų efektų, bet garso ir muzikos. SEL per dvidešimtmetį skambės visiškai gyvai. Mūsų kredo – daug geros muzikos, dvi valandos gyvo koncerto.
Tavo kūryba labai įvairi: yra ir šokiruojančių dainų, kuriose kas antras žodis – keiksmažodis, yra ir labai romantiškų, dailių, lyriškų. Kurie kūriniai tau pačiam mieliausi?
Nėra nieko apibrėžto. Jei Džordana Butkutė vieną dieną pradėtų groti metalą, visi nustebtų. Jei mes vieną dieną pradėtume groti tik vieno stiliaus muziką, būtų tas pats. Nesame įsipareigoję laikytis vieno stiliaus. Juk pati muzika yra nuotaikos dalykas: tai – nuotaikos veidrodis.
Tavo sukurta „Aš žiūriu į tave, pasauli“ išrinkta mėgstamiausia praėjusių metų daina. Turbūt ją skyrei draugei Eleonorai. Ar gražiausi kūriniai gimsta iš meilės?
Taip. Čia nieko neapgausi, o pub likos pasirinkimas tai tik dar kartą įrodo.
Ar Eleonora koncertuoja drauge su tavimi jubiliejiniame ture?
Ji dalyvauja kartu su vokaliste Silvija. Ir dar visa grupė garsių muzikantų. Marijus Mikutavičius tave pavadino protingu ir gudriu verslininku.
Ar tai laikai komplimentu?
Kai pradėjau dirbti šioje srityje, matydavau, kad muzikos pasaulyje svarbiausi žmonės būdavo kiti, ne muzikantai. Tad visą laiką siekiau, kad Lietuvoje muzikantas būt gerbiamas, gerai atrodytų, gerai uždirbtų. Atrodo, kad dabar man jau pavyksta tai padaryti. Visada bandžiau rasti aukso vidurį: kad muzikavimas nebūtų visiškai „požeminis“ menas, bet kad nebūtų ir pigiai blizgantis. Noriu dirbti mėgstamą darbą, gerai uždirbti, mėgautis gyvenimu ir turėti tai, ką aprėpia laimingo žmogaus gyvenimas. Galiu pasakyti, kad man šiuo metu jis yra mielas. Turiu namus, daug draugų, galiu keliauti, šypsotis, gyventi.
Taline studijavai ryšius su visuomene. Ar įgytos žinios praverčia šou pasaulyje?
Aišku. Konkordijos universitete studijavau dvejus su puse metų, įgijau vertingų žinių. Negavau tik diplomo. Vėliau dar ketverius metus studijavau verslą ir rinkodarą Vilniaus universitete. Tie mokslai man davė daug, praplėtė pasaulėžiūrą.
Bet pasirinkai muzikanto kelią...
Nesu tas žmogus, kuris, jei jau nepavyko įgyvendinti svajonės tapti muzikantu, gali būti žurnalistas, aktorius, vėliau – laidų vedėjas, Seimo narys ir galop gyvenimo pabaigoje – žmogus, nevertas pagarbos. Mano gyvenime nebuvo ir nėra tokio mėtymosi, visada buvau ištikimas savo idėjai. Ir dabar esu. Todėl yra ir laimėjimų, nors būna ir juodų dienų, ir šviesių. Reikia užsispyrimo, nes gyvenimas banguotas, tačiau jei esi ištikimas savo idėjai, vieną dieną viskas nušvinta. Manau, ėjau ir einu teisingu keliu.
Žiniasklaidoje dažnai pasirodai kaip blogiukas: tai įsivėlei į konfliktą su policijos pareigūnais, tai ne vietoje nusikeikei, tai vairavai neblaivus... Esi karšto būdo, užsidegantis, pirma padarantis, o paskui galvojantis?
Neneigsiu, vairavau išgėręs. Ir aš pats manau, kad tai nepateisinama. Dabar esu subrendęs, suaugęs vyras ir suprantu, kad tai negerai. Tačiau galiu pasakyti, kad tai buvo gal porąkart, o parašyta apie tai du šimtus kartų. Visos tos konfliktinės situacijos privertė kai ką pergalvoti. Baisu, kai iš žmonių daromi robotai, jiems brukama informacija, viena ar kita mintis, ir jie patiki, nebegali patys galvoti. Stengiuosi daug skaityti, matyti – nebūti zombiu. Juk kartais priimami kvaili bei neteisingi įstatymai. To blogio šiandien labai daug, žmonės gyvena pagal taisykles vien todėl, kad tokios surašytos, nors ir nėra teisingos. Reikia galvoti širdimi, atsirinkti, kas yra ta tikroji tiesa.
Egidijau, esi įkūręs labdaros fondą. Kaip ten klojasi reikalai?
Ne vienai ligoninei nupirkome medicinos aparatus, kurie padėjo vaikams grąžinti klausą. Smagu, kad prisidėjome prie to, kad jie vėl gali girdėti. Šiuo metu ruošiamės įrašinėti naują albumą ir su prodiuseriu jau esame aptarę, kaip panaudosime gautas lėšas. Turime minčių dėl vaikų sporto salės įrengimo boksui ir karatė.
Kiek per tavo įsteigtą fondą jau paaukota?
Arti milijono litų.
Jauti pareigą užsiimti ir labdara kaip žymus asmuo ar turi ir kitų motyvų?
Mano sūnus buvo pakliuvęs į ligoninę. Tai buvo vienintelis labdaros šiai medicinos įstaigai motyvas. Tačiau po to kažkaip įsitraukiau į tą labdaros judėjimą... Dabar jaučiu malonumą tai darydamas. Jaučiu, kad duodamas gaunu dešimt kartų daugiau. Pasakysiu tiesiai ir šiurkščiai – man visapusiškai apsimoka tai daryti.
Ko imsies po jubiliejinio koncertinio turo?
Trauksiu pailsėti Amerikos pusėn. Man juk dar 35-eri, dirbu labai daug, muzikuoti pradėjau labai anksti, būdamas tik penkiolikos. O paskui laukia daugybė naujų idėjų. Kitais metais ketinu dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, jaučiu, kad jau esu tam subrendęs, pasiruošęs. Noriu parodyti savo veidą, spalvą, lietuvišką kultūrą. Be to, tikiuosi, kad kitais metais pradėsime kurti žadėtą filmą. Bus daug visko.
Kaip reaguoja tavo penkiametis sūnus, kai išvyksti gastrolių ilgesniam laikui?
Daug kur Deividas skrenda kartu. Kol nelanko mokyklos, tai įmanoma. Žinoma, jis lanko darželį, įvairius būrelius: anglų kalbos, šokių, karatė. Su dizaineriu Juozu Statkevičiumi esate geri bičiuliai.
Gal jau aišku, kas tavo išrinktajai Eleonorai siūs vestuvinę suknelę?
Per Juozo kolekcijų pristatymą finale visada pasirodo manekenė vestuvine suknele. Galiu pasakyti, kad šiais metais tai jo kolekcijos finalo idėjai ir aš padariau įtaką. Lapkritį numatytas naujos Juozo kolekcijos pristatymas, o šou finale pasirodys mergina su nuotakos suknele... Tai turėtų būti Eleonoros vestuvinis drabužis.
Ko palinkėtum savo klausytojams?
Mums reikia daugiau dirbti ir daugiau šypsotis. Juk iš tikrųjų labai gerai gyvename, esame gražūs ir protingi, tereikia tik geriau nusiteikti. Pastaruoju metu dažnai kartoju: jei manote, kad blogai gyvenate, nuvažiuokite į Malaiziją, Indoneziją ir pažiūrėkite, kaip ten gyvena žmonės! Viskas pas mus yra gerai.
K. Jūrevičiūtė
