„Leonardas Tuleikis – vienas žymiausių lietuvių tapytojų, nuosekliai puoselėjančių XX a. modernizmo dailės tradicijas. Šioje dailininko 75-mečiui skirtoje jubiliejinėje retrospektyvinėje tapybos parodoje „Tapybos atspindžiai“ atsiskleidžia tapytojo beveik penkis dešimtmečius nuosekliai moduliuota meninių vertybių skalė, išgryninta koloristinės ir plastinės tapybos kalba,“ – sako parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė. Parodoje eksponuojama 130 tapybos drobių, sukurtų 1968–2011 m. Daugiausia kūrinių atkeliavo iš paties dailininko dirbtuvės. Keletą jų paskolino privatūs kolekcininkai ir tik du yra iš Lietuvos dailės muziejaus, kurio rinkinyje saugomi 56 L. Tuleikio darbai.
Pasak parodos kuratorės, „pagrindinis dailininko noras, rengiant šią parodą, buvo parodyti anksčiau nedemonstruotus kūrinius, kurie sovietmečiu negalėjo pakliūti į sales dėl ideologinių, turinio ir plastinių modernizmo apribojimų, tad buvo „kuriami tik sau“. L. Tuleikis akcentuoja skirtumą tarp jo darbų, sukurtų pagal užsakymus (o tokių Lietuvos muziejuose dauguma) ir kūrinių, kurie atsirado nepriklausomai nuo užsakovų. Nors teminės kompozicijos atskleidžia tokius pat meistrystės įgūdžius, geriausius kolorito ir temos – idėjų variantus, tačiau jos nesulyginamos su darbais, sukurtais ne pagal užsakymą. Ir dabar, iki šios parodos, dailininkas daugelį savo drobių laikė paslėpęs, tik šį kartą – nuo smalsių kolekcininkų akių. Tad šis beveik penkiasdešimties metų kūrybos laikotarpis paženklintas ne tik intensyvių kūrybinių ieškojimų, nuolatinio noro tobulinti savo kalbą (daugelį darbų autorius nuolat pertapo), bet ir takoskyros tarp privačių ir komercinių meninių idėjų akcentavimo“.
L. Tuleikio kūrybos pasaulėjautai susiformuoti padėjo lietuvių tapybos mokykla, kolegų menininkų kūrybos pavyzdys. Tačiau ypač svarbu jam yra gamta, tėviškės – Žemaitijos peizažai, žmonės. Tikriausiai iš vaikystės atėjusi ir tautos dvasios pajauta, kurią dailininkas išreiškia liaudies audinių – gūnių, juostų ir lovatiesių – struktūromis, spalvų skambesiu, jų suformuota koloristine ir struktūrine paveikslų samprata. Parodos kuratorė išskiria tris pagrindines dailininko kūrybos kryptis. Pirmoji yra susijusi su apibendrintais ir dekoratyviai stilizuotais figūriniais paveikslais, reflektuojančiais tėviškės, vaikystės, prisiminimų arba unikalią Žemaitijos krašto būtį.
Antroji kūrybos kryptis apima įvairialypes filosofines, kultūrines prasmes. Tokios figūrinės kompozicijos, atsiradusios aštuntajame dešimtmetyje, pasižymi išgryninta griežtų transformuotų formų plastika, tamsoku koloritu ir ryškiomis spalvinėmis inkrustacijomis, primenančiomis viduramžių vitražus.
Maždaug nuo 2000-ųjų L. Tuleikio darbuose išryškėja trečioji kryptis, keičiasi kompozicijų struktūra. Virš konstruktyvių formų tarsi skleidžiasi minkšti, persišviečiantys tonai, potėpių gijos koreguoja siluetus, formas. Tapytojas šį laikotarpį apibūdina kaip nuojautų ryškėjimo laiką.
Pasak parodos kuratorės, „dailininkas Leonardas Tuleikis nuolat transformuoja, perkuria ir iš naujo įvertina savo paties meninį mąstymą, tad šioje parodoje ryškiai atsispindi laikotarpio pokyčiai, nerimstančio menininko kūrybos paieškos“.
