Kiekvienas lietuvis, besidomintis krepšiniu, tribūnose yra pastebėjęs barzdotą vyrą, mušantį didelį būgną ir plazdenantį trispalvę. Šis žmogus - Tomas Balaišis - Sėkla jau senokai tapo Lietuvos sirgalių simboliu ir neoficialiu lyderiu, nors pats to ginasi, - skelbia „Vakaro žinių“ priedas „Geras!“
- Laba diena, Tomai.
- Labas, tik geriau kreipkis Sėkla.
- Tai kodėl gi Sėkla?
- 9 klasėje per lietuvių kalbos pamoką buvo svarstomas kūrinys „Brolybės sėkla“. Vienas mano draugas pasakė „velnio sėkla“, aš pasakiau „falo sėkla“. Taip ir išėjo.
- O kodėl auginate barzdą?
- Todėl, kad nekenčiu skutimosi. Ją auginu jau 19-us metus. Kai išsišakoja, einu į kirpyklą. Nors pirmus 8 metus barzdos neliečiau visai. Tiesa, ji ilgėjo tik pirmus 5-6 metus, o dabar tas procesas sustojęs. Gal kiek ir auga, bet to nematyti.
- Kas turėtų atsitikti, kad ją nusiskustumėt?
- Taip neatsitiks.
- Tai po 50 metų matysime jus žila barzda?
- Jei tiek ištempsiu, tuomet - taip.
- Organizuojate krepšininkų palaikymo išvykas...
- Organizuoju. Manau, kol kas visai neblogai sekasi. Tikiuosi ateity bus dar geriau. (Juokiasi.) Bet nereikia manęs hiperbolizuoti - vienas su būgnu visų tikrai neperrėksiu. Yra grupelė aktyvių žmonių, kurie prie viso to prisideda.
Kiekvienas sirgalius tiek pat reikšmingas, kiek ir aš. Organizacinė veikla yra mano didelis hobis, todėl tą ir darau. Su malonumu susiorganizuojame vėliavas, būgnus, keliones.
- Kada pradėjot aktyviai sirgti už krepšinį?
- Pradžia buvo 2003-iaisiais, kai Švedijoje vyko Europos čempionatas ir mūsiškiai tapo čempionais. Pirmąkart išvažiavau krepšinio žiūrėti. Tada įvyko organizuoto Lietuvos krepšinio rinktinės palaikymo užgimimas. Važiavome visi atskirai, draugų grupelėmis. Ten susibendravome. Dabar iš visų tų grupelių yra likę po keletą žmonių, kurie sudaro sirgalių branduolį. Išliko tie, kas nori ir gali važinėti palaikyti lietuvių. Tai svarbiausia - turi ne tik norėti, bet ir galėti finansiškai. Po Europą dar gali važinėti, bet toliau - sunkiai. Tiesa, čempionatas Ispanijoje daug kam skaudžiai per kišenę vožė. Kainos ten tikrai buvo pakeltos. Pakaks pasakyti, kad bilietai į rungtynes Ispanijoje kainavo 10 kartų brangiau nei prieš dvejus metus Serbijoje vykusiame čempionate. Pragyvenimo lygis šiose šalyse gal skiriasi du kartus, bet ne dešimt. O kalbant apie pasaulio čempionatus, Japoniją, Kiniją - sumos buvo gerokai apvalesnės. Ne kiekvienas gali sau tai leisti. Žinau, kai kurie net ima paskolas toms kelionėms.
- Pats nuo 2003 metų nepraleidote nė vieno čempionato?
- Taip. Buvau visur. Ir ateityje ruošiuosi visur važiuoti. Tiesa, pastaroji olimpiada buvo pats blogiausias turnyras. Jau ne kartą sakiau ir dar kartą pasakysiu - taip elgtis su bilietais negalima. Manau, kad mūsų olimpinis komitetas dėl mūsų nepakovojo. Jei į pusfinalį patenka keturios komandos, tai jų sirgaliai tikrai turėtų gauti bilietų kvotas. Bent kartą per 4 metus galima pajudinti subines ir pakovoti dėl savo šalies sirgalių. Iki tol buvau praleidęs tik dvejas rungtynes: pirmą kartą Atėnuose, tada persiplėšiau koją ir rungtynių metu mane operavo, antrąkart - kai patekau į policijos nuovadą Ispanijoje. (Juokiasi.) Tačiau praleisti dvejas svarbiausias rungtynes Kinijos olimpiadoje dėl to, kad negali įpirkti bilietų, mano nuomone, yra nesąmonė. Tuomet nuotaika dingo ne dėl pralaimėjimų. Juk vykstame žiūrėti tų rungtynių, o ne kaip korėjiečiai žaidžia beisbolą. Į svarbiausias varžybas bilietų nebuvo. Perpardavinėtojai „stumdė“ juos po pusketvirto tūkstančio, o mūsų buvo 40 žmonių. Negalima išvis tokioms šalims kaip Kinija nieko organizuoti. Matyti, kad jiems rūpi tik apiplėšti visus. 2006 metais buvome Japonijoje, o dabar - Kinijoje. Šalių lygio net iš tolo gretinti negalima, o kelionė kainavo tiek pat. Nesąmonė.
- Koks jūsų požiūris į kitas sporto šakas?
- Kiekvieną sporto šaką reikia palaikyti. Kiek galiu, gyvai stebiu ir futbolą. Paauglystėje buvau Vilniaus „Žalgirio“ sirgalius. Esu nuvažiavęs ir į kokią dešimtį rinktinės varžybų užsienyje.
- O kas jums arčiau prie širdies?
- Mėgstu ir krepšinį, ir futbolą. Pastaruoju metu su sirgaliais vykstame žiūrėti krepšinio. Tačiau pats žaisti labiau mėgstu futbolą. Taip, krepšinis yra mūsų prioritetas, tačiau niekada nespjaunu į kitas sporto šakas. Tarkime, jei Lietuvoje būtų normalūs klubai, būtinai vaikščiočiau į ledo ritulio varžybas. Man ši sporto šaka labai patinka. Prieš porą metų buvau JAV. NBA norėjau pasižiūrėti, kaip Jasikevičius prieš Songailą žaidžia. Gaila, Songaila gavo traumą, tad matėme tik Šarą. Bet važiavau žiūrėti vien lietuvių. Pats NBA krepšinis man nepatinka, nenorėčiau daugiau eiti į tokias rungtynes. Tarkime, nuėjome į NHL (Nacionalinė ledo ritulio lyga), kur turėjo žaisti Kasparaitis su Zubrumi. Nors Kasparaitis ir nežaidė, buvo idealu. NHL man patiko tūkstančius kartų labiau už NBA. O europinis komandinis krepšinis man patinka. Futbolas, kaip komandinis žaidimas, irgi yra puikus. Aš su juo užaugau, tų sentimentų yra likę, ir jie niekur nedings.
- Šiuo metu pats sportuojate?
- Atsigaunu po traumos. Sausio mėnesį žaisdamas krepšinį nusiplėšiau raiščius. Kovą operavo. Dabar po truputį vėl bandau žaisti. Šįvakar bandysiu bėgioti. Jau pusė metų praėjo - reikia pradėti judėti. Šiaip jau nemažai metų žaidžiu ir krepšinį, ir futbolą. Smuklės lygoje su draugais turime krepšinio komandą „Žavieji orgazmatronai“. Labai greit pavadinimą sugalvoti reikėjo, tai buvo pirmas į galvą atėjęs variantas. (Juokiasi.) Pernai užėmėme 13-ąją vietą iš 24. Iki tol visada būdavome priešpaskutiniai.
- Sakoma, kad Lietuvoje yra 3 milijonai krepšinio trenerių. Nesiruošiate pats pasimatuoti trenerio aprangos?
- Negalėčiau būti treneris - man trūksta absoliučiai visko. Man sportas yra atsipalaidavimas. Atėjęs į varžybas noriu pailsėti ir kuo mažiau galvoti. Man visiškai to nereikia. Kiti stebi: „O žiūrėk, jie tą derinį padarė!“ Aš nematau, tiesiog žaviuosi žaidimu. Niekados nedrįsčiau Butautui pasakyti: „Daryk taip, o ne kitaip“, nors puikiai sutariame ir susitikę visuomet pasikalbame. Tai būtų nesąmonė. Nesu profesionalas. Jei kas nors mano, kad yra genijus, tai kodėl jis dabar ne/ Butauto vietoje? 99 proc. atvejų treneris tikrai bus teisus, o ne tu, sėdintis tribūnoje ir kažką aiškinantis post factum.
- Paminėjote, kad bendraujate su treneriu Ramūnu Butautu. O su kuriuo iš krepšininkų geriausiai sutariate?
- Su Minde Žukausku. Jis nebežaidžia rinktinėje, bet jį vadiname Amžinuoju kapitonu. Du kartus esame vykę į jo klubo varžybas. Serbijoje jis pasižadėjo, kad jei atvažiuosime, „pastatys“ restoraną. Mes tai prisiminėme, nuvažiavome - „pastatė“. Paskui pasakėme, kad kai atvyksime antrą kartą, patys „statysime“. Tada jau jis prisiminė. Nuvažiavome, „pastatėme“. (Juokiasi.) Su kitais irgi puikiai sutariame. Su Rimu Kaukėnu, Simu Jasaičiu, Ramūnu Šiškausku. Tikrai šaunūs žmonės.
- Kokia pati įsimintiniausia jūsų, kaip sirgaliaus, akimirka?
- Kai rinktinė Švedijoje iškovojo auksą, buvo kažkas nepakartojamo. Prieš kelias dienas tai šventei kaip tik sukako 5 metai, šį savaitgalį renkamės su draugais paminėti tokios progos. Pasižiūrėsime 2003-iųjų finalo įrašą.
- O kas sukėlė itin neigiamų emocijų?
- Tai buvo Kinijoje, neabejotinai. Net tas dviejų parų sulaikymas Ispanijoje manęs tiek nesupykdė kaip šita situacija. Tuomet buvo šlykštu, kad taip elgiasi pareigūnai, ir labai pikta, jog nemačiau rungtynių. Tačiau kai Pekine teko praleisti dvejas paskutines, buvo ne ką mažiau skaudu.
- Kelionės jūsų nevargina?
- Tikrai nevargina. Tai yra mano hobis Nr. 1. Žiauriai mėgstu keliauti. Tiesa, jei nori ką nors pamatyti, geriau keliauti atskirai, ne į sporto renginius, nes tuomet galva užimta kitais dalykais.
- Kokią savo kelionę išskirtumėte kaip pačią įdomiausią?
- Jų buvo išties daug. Ir Aliaska, ir pietvakarių JAV kanjonai, ir Meksikos gamta bei senoji architektūra. Taip pat Australija, Naujoji Zelandija. Esu apkeliavęs beveik visus žemynus. Nebuvau tik Pietų Amerikoje - dabar tai svarbiausias prioritetas. Ir į Kanadą labai noriu. Nuo vaikystės įdomiausios šalys atrodė Australija, Naujoji Zelandija ir Kanada. Dviejose jau esu buvęs, liko trečia.
- Žinau, kad domitės muzika.
- Šešerius metus esu organizavęs įvairius metalo muzikos renginius, dar porą metų pasyviai dalyvavau organizuojant. Dabar stengiuosi aplankyti visus svarbiausius koncertus. Beje, šie metai yra pirmi per pastaruosius 12, kai nebuvau išvažiavęs nė į vieną „metalinį“ festivalį. Tai lėmė ir olimpiada, o svarbiausia - kojos trauma. Aplankiau „Nightwish“ koncertą ir pamačiau, kad 3 valandas stovėti sunkoka, tad festivalių teko atsisakyti. Bet nieko, kitais metais atsiimsiu. Metalo klausausi nuo 14-os, jau 22 metus. Manau, kiekvienas žmogus klausosi to, kas patinka. Man sielą pamalonina būtent metalinė muzika. Kitokios visai neklausau - tiesiog ji ne man.
- Kaip ir daugelis sirgalių, mėgstate alų. Kiek daugiausia esate išgėręs?
- Būdamas 19-os, rodos, išgėriau 23 bokalus. Gal yra tekę ir daugiau, bet paprastai tokių kiekių nebesuskaičiuoji. (Juokiasi.) O per krepšinį, aišku, taip nebūna. Išgeri vieną du, daugiausia - tris, kad matytum rungtynes, sugebėtum palaikyti komandą normaliai.
- Netikite prietarais?
- Ne, netikiu. Manau, kad kiekvienas mąstantis žmogus supranta, kad tai nesąmonė. Ar užsimausi dvi skirtingas kojines, ar kaklaraištį persikirpsi per pusę. Per rungtynes žaidžia žaidėjai, o ne tavo kaklaraištis ir kojinės. Ten svarbu treneriai, žaidėjai, galbūt šiek tiek ir mes - sirgaliai.
- Jaučiate, kad padedate komandai?
- Čia komanda turėtų pasakyti, kiek jaučia mūsų palaikymą. Tikimės, kad tikrai padedame. Jei blogai sirgtumėme, manau, niekas į mus nekreiptų dėmesio. Kitas dalykas, kad krepšinyje kitų šalių sirgalių tradicijos yra gana skurdžios, išskyrus graikus ir dar serbus, bet šie yra „nusivažiavę“.
- Jūsų grupė tribūnose išsiskiria mušamais būgnais.
- Pirmąkart jie atsirado Švedijoje. Atėnuose mūsų buvo nedaug. O Serbijoje jau prasidėjo būgnų manija. Japonijoje jų buvo dar daugiau, ir taip viskas išsivystė iki trylikos. Mums tikrai nesvarbu, komanda laimės ar pralaimės, - mes visada būsime kartu, juk tam ir yra sirgaliai. Komandai sirgalių labiausiai ir reikia, kai ji pralaimi.
- Turite savo asmeninį būgną?
- Turime 13 būgnų, visi jie yra mano garaže. (Juokiasi). O savo neturiu. Turbūt važiuojant į čempionatą Lenkijoje reikės sužymėti, kur kieno, nes būna šiek tiek chaoso - vieno pirštinė liko kažkuriame ir t. t. Bet šiaip būna, kad vieną būgną vienose rungtynėse muša vienas žmogus, kitose - kitas.
- Esate ne tik tautinio krepšinio sirgalius, bet ir Lietuvos patriotas.
- Taip, esu. Džiugu, kad vis daugiau jaunų žmonių į tai įsitraukia. Jie supranta, kad visur reikia palaikyti savo šalį, nesvarbu, kada ir kaip. Kalbu ne tik apie sportą. Svarbu, kad žmonės didžiuotųsi, jog yra lietuviai. Nesuprantu žmonių, bambančių: „Tik Lietuvoje taip yra“ ir panašiai. Kur jūs gyvenate, žmonės? Mėnulyje? Nuvažiuokite į bet kurią šalį ir paklauskite tenykščių, ką jie mano apie savo vyriausybę. Aš nesutikau nė vieno, kuris nevarytų ant savo valdžios. O pas mus įprasta manyti, kad Lietuvoje - pragaras, o kitur - rojus. Žinoma, skiriasi ekonomikos lygis, bet negalima pamiršti, kiek per pastaruosius porą šimtmečių iškentėjome karų, okupacijų. Prieš mus buvo akivaizdžiai nukreipta pažangos stabdymo mašina. Žmonėms teko bėgti, o kiek tautos elito buvo išžudyta! Reikia dėti pastangas, lavinant savo jaunimą. Aišku, tai galėtų būti daroma geriau ir greičiau.
- Galima drąsiai sakyti, kad Sėkla niekada neemigruos?
- Galima. Man Lietuvoje patinka. Manau, kad kiekvienas, kuris gali susikurti gyvenimą svetur, gali tai padaryti ir čia. Gal tam reikės daugiau pastangų, galbūt uždirbsi šiek tiek mažiau. Bet čia gali gyventi namie, o ten, kad ir kaip apsimetinėtum, visados būsi tik suknistas imigrantas. Žinoma, yra išimčių. Tarkim mokslininkai, kuriems čia nesudarytos sąlygos. Mes turime suprasti, kad esame maža šalis. Sąlygų kaip didelėse valstybėse niekada nebus - visa tai diktuoja rinka. Reikia pasirinkti, ar tu esi lietuvis, ar nori gyventi savo tėvynėje, ar tau svarbu, kad tavo vaikai kalbėtų lietuviškai, o ne angliškai ar ispaniškai. Man tai be proto svarbu. Patys statome savo šalį, ir man atrodo, kad visados yra malonu dalyvauti šalies atgimimo procese. Žinoma, yra š... politikoje. Kiekvienoje šalyje yra problemų. Bet nehiperbolizuokime jų. Išlėkti ir gyventi ant kitų sukurto gėrio yra pats lengviausias dalykas. O susitvarkyti savo kiemą yra daug sunkiau, reikia daugiau pastangų, atlygio tokio negausi, bet širdžiai tai yra maloniau. Yra visokių problemų, bet jas išspręsime.
- Lietuva Sėklą pirmiausia pažįsta kaip sporto sirgalių. O kokia kita Tomo Balaišio pusė?
- Tegu ji lieka nematoma. Esu baigęs istoriją Vilniaus universitete, bet nedirbu pagal specialybę. Tai tiek. (Šypsosi).
- Jus galima pavadinti Lietuvos krepšinio rinktinės talismanu. Kaip tapote ryškiausiu, pastebimiausiu sirgaliumi?
- Net neįsivaizduoju. Čia ne manęs reikėtų klausti, o tų, kurie vertina. Talismanu ar kokiu išskirtiniu sirgaliumi tikrai nesijaučiu. Esu tiesiog Sėkla, mėgstu mušti būgną ir sirgti už Lietuvą. (Juokiasi).
