Pasak grupės narių, viskas prasidėjo viename „konspiraciniame“ bute Vilniaus senamiestyje. „Ineta buvo moksleivė, o aš – pirmakursis studentas, - šyptelėjo Robertas. - Pažintis su merginomis, kurios mylėjo folk'ą prasidėjo labai įdomiai. Mes su grupė „Ugnėlakis“ grojome metalą... Aš pamenu Sereikiškių parką (dabartinis „Bernardinų sodas“, - aut.past.)...“
„Susitikdavome ir ten...“ - patvirtino šešioliktus metus skaičiuojančios grupės vokalistė Ineta.
„Geriausiai pamenu vieną butą Jogailos gatvėje, kuriame visi rinkdavomės. Ten švęsdavome kasdienybę, - prisiminimuose nardė Robertas. - Grodavome, diskutuodavome, aptarinėdavome mums svarbius dalykus. Vykdavo bohemiškas gyvenimas“.
„Ir klausydavome muzikos per mažą „magiuką“... Tai buvo dviejų kambarių butas, tačiau šešiolika žmonių sueidavo į vieną kambarį gerti arbatos. Niekada nepamiršiu to vaizdo: užeini į butą, o jo koridoriuje pasitikdavo didžiulė batų krūva“, - juokėsi Ineta.
Robertas tuoj patikslina, kad dažniausiai tame bute savo laiką leisdavo kur kas daugiau negu šešiolika žmonių.
„Ir mes visada dainuodavome, nes buvome tiesiog pasinešę. Merginos dainavo nuolat, o Robertui neliko kitos išeities – reikėjo pagaliau užgroti“, - juokėsi Ineta.
R. Semeniukas prisipažino, kad nuolat girdėdamas merginų atliekamas sutartines, suprato, kad tai yra labai galingas užtaisas. „Įsiklausiau ir supratau, kad tai yra jėga. Kilo mintis bent pabandyti sujungti folk'ą ir elektrinės gitaros skambesį. Taip atradau save“, - sakė muzikantas.
„Ar atsimeni, kad pirmasis mūsų koncertas vyko tame pačiame name veikusiame knygyne? - užklausė Ineta. - Tiesiog nusileidome iš buto į rūsį. Tai buvo mūsų pirmasis koncertas“.
Pasirodo, už buto, kuriame jaunuoliai „repetuodavo“, sienų gyveno poetas, kuris kiekvieną dieną girdėdavo skambančias dainas. „Jis mus pakvietė pagroti, padainuoti į savo knygos pristatymą, - prisiminė Robertas. - Mus pavaišino vynu, o mes svečius pavaišinome muzika. Toks buvo „Žalvarinio“ startas“.
Tik po kurio laiko Robertas sugalvojo, kad reikėtų dainas įrašyti. „Gimė tokia idėja, tačiau ji buvo tiesiog „for fun“, dėl savęs. Draugas turėjo kompiuterį, suinstaliavo muzikinę programą, nors naudotis ja nemokėjo. Pabandėme kažką sulipdyti namų sąlygomis“, - pasakojo Robertas.
„Tada visi eidavome į kitą butą, kuriame susėsdavome aplink mikrofoną ir dainuodavome“, - juoko netvardė Ineta.
R. Semeniukas net už galvos susigriebė. „Tai buvo žiauru. Ką turėjo galvoti žmonių, kurių butuose mes sėdėdavome, tėvai? Kaip tai atrodė? - klausė Robertas. - Įsivaizduokite, šaldytuvas tuščias, nes viskas suvalgyta, praeiti nėra kur, nes koridoriuje voliojasi „kerzai“ ir „kožos“... Ir taip kiekvieną dieną“.
VISĄ INTERVIU SU GRUPĖS „ŽALVARINIS“ NARIAIS ŽIŪRĖKITE VAIZDO SIUŽETE!
