Naktį iš penktadienio į šeštadienį, gruodžio 2-3 d. viename iš sostinės klubų vykusiame Lietuvos „beatbox'o“ čempionate sutikome ir Gabrielių Liaudanską, plačiajai visuomenei labiau žinomą Svaro pravarde. Populiariausios šalyje hip-hop'o grupės „G&G Sindiktas“ vokalistas ir dainų autorius čia buvo renginio vedėjas ir sekundantas, taip pat koncertavo kartu su DJ Mamania kaip projekto „Gatvės Lyga Soundsystem“.
Kalbindami Svarą pertraukos tarp „beatbox'o“ kovų metu ketinome tik paprašyti jo trumpai įvertinti šių metų renginį ir apibūdinti „beatbox'o“ populiarumą, jo svarbą šalies hip-hop'o kultūrai, tačiau vos paminėjome pastaruosius du žodžius pokalbis įsibėgėjo, o kuomet žmogus kalba tema, kuri jam artima, aktuali ir svarbi, kurią jis supranta ir pažįsta iš vidaus, aplinkiniams belieka tik klausyti.
Gabrielius Liaudanskas-Svaras (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Šalies hip-hop'o kultūroje sukiesi jau daug metų. Kiek per tą laiką teko turėti reikalų su „beatbox'u“ ir jo atlikėjais?
Kadangi „beatbox'as“ yra mūsų hip-hop'o kultūros dalis tai nori tu to ar nenori, patinka tau tai ar nepatinka, laikas nuo laiko tenka jį klausyti: arba pats „užsirauni“ kur nors interneto kavinėse, arba vyksta koks nors renginys, kuriame tave domina koks nors atlikėjas, arba draugai atsiunčia nuorodą per „Facebook'ą“, bet su tuo tenka pastoviai susidurti. Kartais koks nors draugas arbatos bokalą įkalęs nori „dudenti“ ką nors paausy ir palikti to ar būti nuošalyje neišeina.
Kaip lietuvių „beatboxer'iai“ atrodo tarptautinėje scenoje?
Jeigu aš pasakyčiau, kad lietuvių „beatbox'as“ mane stulbina, stebina ir manau, kad jie gali nugalėti visus pasaulio čempionus, tai turbūt meluočiau. Kol kas, mano nuomone, lietuvių lygis yra normalus, kaip ir iš esmės, visa kultūra yra ganėtinai jauna. Ir ne tiek dalyvių amžiumi ar jų pasiekimais, tačiau filosofine kultūros samprata. Ne taip svarbu, kiek metų žmogui, kuris tuo užsiima, ar kiek metų jis tai daro, svarbiausia – kiek jis suvokia tai, ką jis daro, kaip jam pavyksta suprasti savo veiklos paskirtį, žinią, misiją.
Kartais naujas, į kultūrą neseniai įsitraukęs žmogus svarbiausius dalykus įžvelgia daug geriau, negu daugybę metų joje praleidęs „senis“. Situacijos yra labai skirtingos. Labai džiugu, kad Lietuvoje vyksta tie čempionatai – jie yra ta sąlyga, motyvacinė priemonė, kuri skatina tiek naujus, tiek ir žinomus atlikėjus pasitempt, išeit pasirodyt, parodyt savo sugebėjimus ne tik siauram draugų būrelį, bet ir oficialiam renginy.
Kiek teko matyti, visi dalyviai yra labai jauni.
Tai yra normalu, visame pasaulyje vyresnių atlikėjų nėra daug. Tokių, kurie ateina į šią kultūrą ir užsiima pradėta veikla visą gyvenimą yra vienetai iš tūkstančių. Kai kurie žmonės daro tai tik savo laisvalaikiu, arba tik savo draugams, arba ateina į renginį, kuriame tampa paprastais žiūrovais, tačiau jie – ne mažiau svarbi kultūros dalis, nes per juos vyksta sklaida – per juos visi sužino apie tuos renginius.
Juk vienas žmogus „beatbox'indamas“ kad ir savo draugams „neištransliuos“ tiek daug kaip čempionate apsilankę keli šimtai žiūrovų, kurie per „Facebook'ą“, draugus, artimuosius, pažįstamus ir priešus paskleis žinią, kad Lietuvoje toks čempionatas vyksta, kad galima tuo užsiimt. Patys žiūrovai, kuriems tai patiko, gali tai pabandyt – grįžę namo įsijungt „Youtube“, pažiūrėt, kaip tai daro kiti, kaip tai daro lietuviai ir gyvendami kasdieniniais įspūdžiais pamėgins patys kažką padundenti, pabarbenti.
Kadangi visa kultūra ganėtinai jauna, turbūt ir čempionatų tradicijos Lietuvoje nėra senos?
Lietuvoje jos nėra senos, tačiau panašios jos egzistuoja visame pasaulyje – tai normalus dalykas. Hip-hop'o kultūra iš esmės greta kitų subkultūrų unikali tuo, kad čia yra legalios kovos. Niekas nėra girdėjęs, kad metalistai kovotų prieš metalistu, ar tarpusavyje varžytųsi kokios grupės, o hip-hop'e tai daro ‒ ir MC, ir „beatboxer'iai“, ir graffiti piešėjai, ir didžėjai, ir breiko šokėjai. Visi jie turi normalias kovas, kuriose lygiomis sąlygomis gali varžytis tarpusavyje.
Donatas Ulvydas ir Svaras filmavimo aikštelėje (nuotr. „Tauras Films“)
O kiek svarbi yra tavo misija populiarinant hip-hop'o kultūrą? Ar ketini koncertuoti, vesti renginius ir tuomet, kai auginsi anūkus?
Jūs jau visi norite, kad aš eičiau pas vaikus ir ramiai sėdėčiau? Aš žinau, kad aš senas, man nereikia kartoti to kiekvieną kartą (juokiasi). Kuomet tau prasideda senatvinė krizė, rokenrolas, tuomet tokį gyvenimą ir gyveni, o baisiausia tai, kad jinai man prasidėjo, kai buvau šešiolikos ir vis dar nesibaigia. Siaubas kažkoks, juk aš negaliu eiti prieš save tokį, koks esu. Galbūt tai yra geriausias mano žodžių patvirtinimas, kad aš nusprendžiau, ką gyvenime veiksiu ir iš tiesų tai veikiu.
Yra labai daug žmonių, kurie sako „aš esu hip-hop'o karys, tai yra mano kelias“ ir aš net neabejoju, bet tikruosius visų kelius nužymės darbai. Galbūt aš irgi kada nors mesiu repą ir užsiimsiu kokia nors visuomenei veikla (juokiasi). Sodo neturiu, galbūt todėl tuo iki šiol neužsiimu. Galbūt vėl nusipirksiu motociklą –gyvenime esu metęs muziką dėl motociklo, vėliau mečiau jį tam, kad galėčiau grįžti į muziką.
Man labai patinka visa tai, mane tai veža. Turbūt pagrindinė priežastis – man ne tas pats. Man ne tas pats, kas vyksta su hip-hop'o Lietuvoje, su „beatbox'u“, su graffiti, su breiko šokiais ir visa kita. Man yra smalsu, įdomu, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nedalyvauju karuose, o stengiuosi padėt, pastumt, pakelt, prisidėt, kad tai vyktų ir vystytųsi. Seniai jau būtume metę tokius projektus kaip hip-hop.lt, „Gatvės Lygos“ laida radijuje arba „Gatvės Lyga soudsystem“, kurie naudos realiai neatneša, bet tai yra kažkas, ko mes negalim nedaryt. Tai yra skirta mums patiems, mūsų aplinkai, žmonėms, kurie nori kažką, parodyti, paviešinti, įrodyt. Mes esam tie, kurie gali padėt tai padaryt. O dėl pabaigos – mirtis mus visus sustabdys, tai faktas.
Svaras (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Ar pakankamai gausios bendraminčių gretos?
Taip, nors jie keičiasi. Viskas vyksta bangomis, tokia evoliucijos spirale – jų daugėja, daugėja, o paskui sumažėja. Aš pats jau pergyvenu tiksliai nežinau kelintą, turbūt ketvirtą hip-hop'o bangą, kurios kaip visuomet ateina ir nuslūgsta. Kiekviena iš jų atneša kažką naujo, aišku, iš esmės tai yra tas pats, tačiau tos bangos visuomet atneša naujus veidus.
Iš kiekvienos bangos lieka tie keli perlai, kurie tęsia tradicijas, iškelia vėliavas ir jas neša, taip pat yra tie tūkstančiai žmonių, kurie prieina ir tas vėliavas palaiko. Vienas žmogus negali nieko, tik laikyti ginklą – reikia, kad paskui jį eitų armija, kuri palaikytų tuomet, kai jam bus sunku, kai vėliava jo rankose susvyruos, kad prilaikytų jo pečius, pridėtų ranką, ausį, širdį padėtų jam eiti toliau.
Kokie šie metai buvo „G&G Sindikatui“ ir visai šalies hip-hop'o kultūrai?
Jie buvo geri: vyko visi įmanomi čempionatai, atsirado naujų atlikėjų, išleidome krūvą albumų, vyko daugybę renginių. Galų gale, nors apie „G&G Sindikatą“ kalbėti yra tuštybė, bet grupei metai buvo žiauriai geri. Ir ne vien tik savo virtuvėje, ne tik repo klausytojų gretose, bet apskritai – visoje šalyje.
Kuomet Lietuvoje repo grupė, ne pseudo repo grupė, o tikra repo grupė tampa klausoma ir gali „prieiti“, pasiekti šio stiliaus neklausančius žmonės, netgi didžiausiuose šalies festivaliuose – reiškia, kad metai tikrai buvo tikrai labai geri. 2012 m. bus dar geresni, jeigu tie Actekai visko „nesušiks“.
