Vis dėlto Ugnė atvira – jos kelias į floristiką tikrai nebuvo lengvas. Tai pareikalavo ne tik didelių pastangų, bet ir darbo su savimi. Mergina pasakoja, kad jos klientai – ypatingi, o ir tų, kurie išeina su didžiausia puokšte raudonų rožių, čia beveik nesutiksi.
Naujienų portalui tv3.lt pravėrusi savo mažyčio rojaus duris, Ugnė papasakojo apie sunkumus, netikėtą verslo atsiradimą, savo neįprastą darbo dieną ir ypatingus savo klientus.
- Prieš floristiką jūs daug keliavote, užsiiminėjote visai kitomis veiklomis. Kaip Jūsų gyvenime atsirado floristika?
- Ko gero reikėtų pradėti nuo to, kad niekada nenorėjau gyventi nuobodaus gyvenimo. Mano galvoje visuomet verda mintys – kaip galima gyventi dar įdomiau ir geriau, kaip realizuoti naujas idėjas, kurias iš jų verta įgyendinti, kaip padaryti, kad galėčiau pilnai valdyti savo laiką.
Atsiradusi darbo rinkoje, savo fokusą iškart padalinau į dvi dalis – kiekviena veikla turėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp profesinio tobulėjimo ir galimybės kurti norimą gyvenimo būdą. Taip mano CV atsirado ir darbas nuo 8 iki 17 val., o vėliau ir visiška priešingybė – nei darbo valandomis, nei lokacija nesuvaržyta marketingo veikla nuotoliniu būdu.
Vis gi padėjusi įvesti į rinką ir užauginti ne vieną naują prekinį ženklą supratau, kad norėčiau tai daryti dėl savęs – ne tik dėl savo klientų. Mintys apie savo verslą galvoje sukosi gerus du metus, kol atkreipiau dėmesį į floristiką ir prekybą gėlėmis.
Vieną dieną nusipirkau gėlių turguje ir pabandžiau sukurti gėlių puokštę, sekančią dieną užsiregistravau į floristikos kursus, po kelių mėnesių jau turėjau įregistruotą naują individualią veiklą ir galimybę pirkti gėles iš viso pasaulio augintojų bei parduoti jas internetu Lietuvoje. Lygiagrečiai sukūriau savo pirmąjį prekinį ženklą – „Flowers & Lovers“.
Jo komunikacija tapo savotišku dienoraščiu, kuriame atvirai dalinausi savo naujos veiklos džiaugsmais ir vargais, atradimais, patirtimis, klaidomis ir pamokomis. Gėlių pasaulis įtraukė taip smarkiai, kad visą savo laiką ėmiau skirti reikalingų žinių įgijimui ir praktikai. Netrukus įsteigiau įmonę, atidariau ir fizinę parduotuvę.
- Kodėl nusprendėte viską mesti būtent dėl šio verslo?
- Tikiu, kad žmogus visą gyvenimą mokosi, dirba, augina savo žinias ir asmenybę tam, kad atėjus unikaliai idėjai, gerai galimybei, mokėtų ją atpažinti, laiku pagauti ir nepaleisti. Man tai įvyko su floristika. Logiško paaiškinimo tam nebuvo. Pajutau, jog tai gali būti TAI – mano šansas gyventi norimą gyvenimo būdą, turėti išskirtinę kasdienybę, galimybė sukurti kažką unikalaus.
Prekyba gėlėmis yra viena iš nedaugelio veiklų, kuriose gamtos grožis, trapus augalų natūralumas bei estetika yra neatsiejama nuo verslumo, modernumo, žaibiškos reakcijos ir nuolatinio pristaikymo prie rinkos. Visada balansavau tarp kūrybos ir verslo – radau savo nišą. Vis gi nepasakyčiau, kad nėriau stačia galva. Daugiau nei 6 mėnesius balansavau dirbdama per du darbus.
- Ar galima sakyti, kad naujasis Jūsų verslas – visai kitas puslapis Jūsų gyvenime?
- Galbūt kitas puslapis, bet toje pačioje knygoje. Esu pratusi dirbti su daug skirtingų projektų vienu metu, tad mano gyvenime naujus etapus pradeda ne nauji darbai ar kitos darbo valandos, o besikeičiantis požiūris, mintys, ateities planai. Kiekviena nauja veikla, kokia ji bebūtų, ugdo charakterį, moko kitaip reaguoti į situacijas, priverčia iš naujo pasimatuoti prioritetus ir vertybes. Nesu ir iš tų žmonių, kurie verčia naujus puslapius, išplėšdami senuosius. Mano kelias nors ir pilnas spontaniškų sprendimų, yra gana nuoseklus.
- Kas buvo sunkiausia, kai tik pradėjote šį verslą?
- Pradžia niekada nebūna sunki, kai visus rūpesčius užgožia maksimalus entuziazmas. Tame etape gali praminti visus reikiamus kelius. Sunkumai prasideda vėliau, kai ateina laikas augti, planuoti, investuoti, o kartu atsiranda ir suvokimas, jog tapai išprotėjusio gyvų gėlių pasaulio dalimi.
Jeigu tai būtų produktas „xxx“, visiems būtų akivaizdu, kad juo prekiauti gali tik visiški bepročiai. Kas norėtų dirbti su „xxx“ preke, kurios galiojimo laikas – vos kelios dienos, o logistika, transportavimas ir sandėliavimas išties kurioziški. Gėlės – ne žvakės, kurių atsivežęs 100 tūkstančių vienetų gali prekiauti ištisą mėnesį ar metus, ramiai laikydamas vitrinoje.
Gėlėmis iš tolimiausių pasaulio šalių studiją pildai kas kelias dienas, pakartotinai joms skirdamas bent po kelias valandas per dieną, tam, kad tinkamai pasirūpintum kokybe ir atliktum būtinus veiksmus (pašalintum lapus, kirptum kotelius, keistum vandenį). Ką jau kalbėti apie tai, kad gėlių kokybė priklauso nuo Olandijos, Kolumbijos ar Ekvadoro augintojų personalo, dirvos savybių, saulės šviesos ir vandens kiekio. Taip pat, tolimo transportavimo ir sandėliavimo sąlygų.
Gali turėti tobulai veikiančią sistemą, tačiau tavo suplanuotos ir užsakytos gėlės, dėl paprastos žmogiškos klaidos kažkur kitame pasaulio gale, gali atkeliauti ne tos veislės ar spalvos, kaip reikėjo, atkeliauti nuvytusios ar neatkeliauti išvis. Skirtingai nei kituose versluose, tokios klaidos pasitaiko kone kiekvieną savaitę. Pradedančiajai man buvo sunkiausia apsiprasti su mintimi, kad dažnas rytas prasidės tikrai ne taip, kaip buvo suplanuota.
- Kaip į Jūsų verslą žiūrėjo artimieji?
- Manau, kad niekas į tai nežiūrėjo rimtai, kol nepamatė reakcijų socialiniuose tinkluose, kuriuose kas mėnesį turime bent pusę milijono peržiūrų. Vėliau niekam klausimų nebeliko. Prie savaitgalio pietų stalo svečiuose pas tėvus kartu džiaugdavomės, kai buvo parduota ir pirmoji puokštė, ir dešimtoji, ir du tūkstantoji.
- Dažnai vienas pokytis gyvenime pritraukia ir kitus – galbūt pradėjus šį verslą, Jūsų gyvenimas iš esmės pasikeitė?
- Esminis pokytis – nustojau vengti įsipareigojimų ir pradėjau kurti ateities planus. Priklausau kartai, kuri nuolat ieško savęs, nekantriai keičia darbus, dažnai nemato savo veiklos tęstinumo ir perspektyvos, nori greitų rezultatų.
Iki „Flowers & Lovers“ paklausta apie ateities planus, galėdavau vizualizuoti vos kelis mėnesius į priekį, visada norėdavau turėti galimybę keisti darbą, išvykti pakeliauti aplink pasaulį ar viską mesti ir stoti toliau mokytis į universitetą užsienyje.
Steigdama įmonę supratau, kad norėdama sėkmės, jai turėsiu atiduoti mažiausiai penkis ateinančius metus, dėl to šis pasirinkimas atrodė itin įpareigojantis. Vis gi greitai pajutau, kad skirtingai nei anksčiau, pradėjau matyti tikslą, ateities viziją, supratau, kad malonūs įsipareigojimai suteikia kasdieniams darbams prasmę. Pirmą kartą jaučiu, kad tvirtai stoviu ant savo kojų ir esu ten, kur turėčiau būti.
- Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
- Nors šiame versle atsiradau įkvėpta lėto ir ramaus sicilietiško gyvenimo būdo, įprastai darbai prasideda prieš 7 val. ryto ir baigiaisi 20-23 valandą. Dienoje turi atsirasti laiko gėlių transportavimui į studiją, gėlių užsakymui iš augintojų, bendravimui su klientais gyvai bei internetu, buhalteriniams, pardavimų ir marketingo klausimams, naujų produktų kūrimui ir įvedimui, reikalingų priemonių tiekimo užtikrinimui, bendravimui su tiekėjais ir t.t.
Tempas yra labai didelis, tad paprastai darbo metu ant kėdės prisėsti pavyksta nebent 20 minučių – kiekviena diena turi savo iššūkių. Mane taip pat dažnai galima sutikti ir studijoje, kuriant puokštes kartu su floriste. Darbas su gėlėmis atperka visus organizacinių užduočių sunkumus.
- Kokias gėlės dažniausiai savo mylimosioms renka vaikinai? Ar jiems patariate?
- Nėra vienodų moterų, kaip ir vienos gėlės, kurias rinktųsi mūsų klientai vyrai. Klasikinėms moterims rekomenduojame dovanoti bijūnines rožes, bijūnus, tulpes ar kitas klasikines gėles, švelnias pastelines ar raudonų, bordo atspalvių puokštes. Tuo metu žaismingoms ir laisvoms asmenybėms dažniau kuriame lengvas žalias ar margas, lauko gėles primenančias puokštes, naudojame įvairias žalumas, smulkius retesnius augalus.
- Daugelis merginų socialiniuose tinkluose mėgsta puikuotis didelėmis rožių puokštėmis, o ne ką mažiau vaikinų yra įsitikinę, kad tik tokios gėlės daro įspūdį. Ką apie tai galvojate Jūs?
Reikia pripažinti, kad tokių klientų per metus pas mus buvo vos keli. Nors tai nėra mums palanki nuomonė, galiu atvirai teigti, kad vienos rūšies gėlių puokštė už 300 eurų yra gana banalu, ne asmeniška, dažnai dovanojama dėl netinkamų priežasčių.
Gėlės neturėtų būti dovanojamos, kaip atsiprašymas ar būdas padaryti įspūdį. Klientus, kurie dovanoja gėles mylimiesiems, nes jiems nuoširdžiai rūpi, nes jie nori nudžiuginti, išreikšti jausmus ar pasakyti „ačiū“, atpažinsi iš karto. Tokiais atvejais gėlės yra renkamos atsižvelgiant į gavėjo asmenines savybes, pomėgius, klientai nevengia papasakoti kam ir kodėl bus dovanojami žiedai. Tokiais atvejais visai nesvarbu, ar puokštė bus už 5 eurus ar už 150 – joje atsiras unikalių augalų, apgalvotų detalių ir galutinis rezultatas visada sujaudins gavėjo širdį.
Apskritai, pasipuikuoti mėgstantys klientai nėra mūsų tikslinė auditorija, o ir jiems mes nepatinkame. Vertiname tuos, su kuriais smagu ir malonu bendrauti bei kurti apgalvotas žydinčias dovanas – net ir tada, kai jų vertė vos 3 eurai.
- Galbūt pastebite, kad lietuvaičių skonis ima keistis, jie renkasi kitokias puokštes?
- Be abejonės. Pvz. vos 3% mūsų pardavimų sudaro rožės (ir tai ne tradicinių, o retesnių ir išskirtinai atrodančių veislių). Visos naujos floristinės studijos, siūlančios unikalius gėlių dizainus, randa savo klientų ratą, kurie ieško naujovių.
Ar pati mėgstate gauti gėlių? O galbūt artimieji bijo jas dovanoti savo srities profesionalei?
Be galo mėgstu, bet jau nebepamenu, kada teko gauti gėlių. Iš kitos pusės, artimieji mane ėmė lepinti įvairiausiais saldėsiais, kuo tikrai nesiskundžiu. Tai dar viena mano didelė silpnybė!
- Ar apskritai dirbdama šioje srityje jaučiate didelę konkurenciją?
- Tiesiogiai susidurti su konkurencija dar neteko. Esame per maži, kad kas nors imtų kišti pagalius į ratus.
Tačiau, ar turėtume dar didesnį pirkėjų srautą, jeigu ji būtų mažesnė? Tikriausiai, kad taip. Vien 1 kilometro spinduliu nuo mūsų parduotuvės yra bent keliasdešimt prekybos gėlėmis taškų. Jeigu nesiūlytume išskirtinių puokščių dizainų, dėl kurių pas mus ir atvyksta didžioji dalis pirkėjų, veikti pelningai iš praeivių srauto gatvėje parduodant įprastas gėles nebūtų jokių šansų.
- Daugybė žmonių tikina, kad dirbti darbą, kuris keltų didžiulį malonumą yra beveik neįmanoma. Ar su tuo sutiktumėte?
- Net ir gulėjimas Maldyvuose paplūdimyje 8 valandas per parą ištisus metus negalėtų kelti tik didžiulio malonumo. Manau, nereikia turėti iliuzijų, kad darbas gali tapti nesibaigiančia pramoga. Tačiau, visai nesvarbu, kad būna sunkumų. Jeigu jauti, jog esi savo vietoje ir savo pastangomis gali pasiekti norimus pokyčius, darbo procesas ir rezultatai gali kelti didelį pasitenkinimą.
