Ieva Žigaitė, LRT televizijos laida „Stilius“
Kūne atsispindi viskas – jis nemeluoja, net jei žodžiai kalba netiesą. Ir jei kūnas siunčia nepatinkantį signalą, vadinasi kažkas gyvenime ne taip. Rodos, paprastas tiesas išdėsto vilnietė Rasa Mažionienė, užsiimanti gal kiek netikėtai ausiai skambančia – kūno psichoterapija ir nevengianti pacientų paklausti: ar žinai, kas yra laimė?
„Žmogus gali šnekėti metų metais, bet taip savęs ir nesuprasti. O jei mes savęs nesuprantame, neturime pamato po kojomis. Čia kaip kortų namelis – jeigu pagrindas yra neteisingas, statyk nestatęs – viskas byra. Ir su kiekvienu subyrėjimu žmogus turi vis mažiau jėgų atsistatyti. Kiti sugalvoja sakyti, kad jiems viskas gerai, kad jie laimingi – tik kažkodėl serga. Sakau – tai iš kur tos ligos? Tvirtina, kad viskas yra gerai, tik truputį sprandą pertempė, vėjas perpūtė, kad praeis. O kai pradedi jų klausti, kas yra laimė, pasirodo, kad jiems nelabai aišku“, – pasakoja kūno psichoterapeutė R. Mažonienė.
Nemeluojanti sau ir neleidžianti to daryti kitiems R. Mažonienė netapatina laimės sąvokos su atitrūkimu nuo realybės. Be problemų, sako, gyventi neįmanoma, tačiau laimingi žmonės sugeba jas paversti užduotimis, be to, džiaugiasi tuo, ką turintys. Ir galbūt keista, kad ant masažo stalo kalbama apie laimės sampratą, tačiau kūno psichoterapija ir yra darbas per fizinį kūną su žmogaus psichika.
„Svarbu atsekti, ar žmogų kamuojanti įtampa yra fizinė, ar emocinė. Būna emocinė, bet atsiranda fizinis blokas, pavyzdžiui, reikia raumenį ištempti arba slankstelį į vietą pastatyti“, – aiškina moteris.
Kalbėdama apie susimąstyti verčiančius kūno signalus, R. Mažonienė įvardija balso prikimimą, akių traiškanojimą, klausos sitrikimus.
„Ypatingai gerai pajaučiami skrandžio spazmai, kelių skausmai, juosmens veržimas, tempimas tarp menčių – tokie simptomai. Dažniausiai tai yra ne tiek pečių juosta, kiek skrandis – todėl, kad tai yra vadinama egzistencinio liūdesio zona“, – sako R. Mažonienė.
Kūnas neleidžia bėgti nuo savęs
Ji naudoja gausybę įvairių masažo technikų ir daug kalbasi su žmonėmis – sako, tą verčia daryti jų kūno įtampos. Ašarų jos kabinete būna – ir neretai, o žmogus susiduria su savimi tokiu, kokio nesupranta ir nepažįsta, mat iki šiol sėkmingai nuo savęs bėgo.
R. Mažonienė pabrėžia savęs pažinimo svarbą ir šypsosi – ši teorinė frazė skamba daug ir dažnai, tačiau kaip ją paversti realybe?
„Turi žiūrėti, kuo tu žaviesi, ko tu nekenti. Nebūna žmonių tik gerų ar tik blogų. Žmogus yra dualybė – kiek pas mus gėrio, tiek ir blogio. Pasaulis yra vienas visiems, taigi niekas nesikeičia. Kaip aš sakau –raudona tulpė vienam patinka, kitam ne, bet ji spalvos nuo to nekeičia. Taip ir su gyvenimu. Svarbu išsiaiškinti ir išmokti iš viso gyvenimo imti pliusą – reikia suvokti, kas man patinka, kelia džiaugsmą. Ir tada džiaugiesi iki kaulų, kaip aš sakau, kad net šiurpai per kūną bangom eitų“, – aiškina kūno psichoterapeutė.
Anot jos, jokiu būdu negalima ignoruoti to, kas erzina – reikia išdrįsti laiku pasitraukti.
„Juk neatsiunčia mūsų į Žemę kankintis – reikia atskleisti savo potencialią. Jeigu tu nenori jo atskleisti – tai čia kaip vaiką – gi tave vers. Kaip vers? Kūnas sako: šeimininke, pagalvok, tu kažko nesupranti. Jis gi geriausias mūsų draugas. Jei tau gera, džiaugsminga, tai, ką tur darai, teikia jėgų, vadinasi, eini savo keliu. Jeigu neteikia jėgų, teikia didelį nuovargį, vadinasi kažkas ne taip. Neturi po geros darbo dienos jausti nuovargio. Gali fizinį nuovargį jausti, gali akių nuovargį jausti, bet tai normalu. Bet taip, kad visai nesinori kalbėtis, taip neturi būti“, – sako R. Mažonienė.
Besiskundžiantiems nugaros skausmais paprasčiausiai dėl sėdimojo darbo ji primena – kūnas kompensuoja pirmąją pusantros valandos, vėliau būtina 5–10 minučių paprasčiausia mankšta ir toliau tokia – kas valandą. Beje, ir sėdimas darbas biuruose, pabrėžia kūno psichoterapeutė, ne žmogaus kūrybingai prigimčiai, kuriai ten tiesiog per ankšta.
Neišgyventos emocijos palieka giliausius pėdsakus
Pasak R. Mažonienės, kūno veidrodis yra stiklas, sielos veidrodis – kitas žmogus. Todėl tik mylėdamas save, gali mylėti kitą žmogų. Ir priešingai – tik mylėdamas kitą, mylėsi save.
„Kiekviena emocija yra tam tikras hormonų derinys, o nuo hormonų priklauso visa biochemija. Ką tai reiškia – jei žmogus nesidžiaugia, tai yra vieni hormonai, kurie stabdo vidinius procesus organizme, ir tos liaudiškai vadinamos druskos kaupiasi, akmenukai, smėliukai, stingsta organizmas, judesiai darosi kapoti, mąstymas siaurėja, darosi griežtesnis. Jei žmogus džiaugiasi, skiriasi kiti hormonai“, – tikina kūno psichoterapeutė.
Nuo sunkių išgyvenimų nė vienas nėra apsaugotas, juos, pasak R. Mažonienės, svarbu leisti sau iki galo išgyventi ir neapsimesti stipriam it geležis – kas, pastebi pašnekovė, vis dažniau nutinka tarp moterų.
„Neišreikštos, neišliūdėtos, neišverktos, neišgyventos emocijos palieka giliausius pėdsakus. Iš pradžių tai yra kvėpavimo užspaudimas, gali būti kaip raumeninis spazmas. Jei žmogus sunkias emocijas slepia, jis po to visus pojūčius slepia. Tik dažnai fiksuoja oro trūkumą, padažnėjusį šlapinimąsi, padidėjusį prakaitavimą, kojų, rankų, liežuvio tirpimą, galvos svaigimą. Tokie žmonės nenori susidurti su savo išgyvenimais – jie tiesiog bėga. Jie bėga į darbus, veliasi į kitų žmonių gyvenimus. Jie būna darboholikais, visuomeniniais veikėjai. Sako: aš negaliu sėdėti namuose, – na tai kaip tu galėsi, kad tu su savimi negali būti“, – aiškina R. Mažonienė.
Aktyvumas neretai tampa prieglobsčiu ir sustoja žmogus, pasak Rasos, tik tuomet, kai prasideda skausmai, o aplankytas gydytoja nustemba ir klausia: kur jūs buvote iki šiol?
Sveikimo procesas prasideda tada, kai suvokiama, ar galiu taip daugiau gyventi, ar nebe. O išgyvenimų ir užspaustų emocijų pasekmes R. Mažonienė vardija labai rimtas – onkologinės ligos, astma, psoriazės, išsėtinė sklerozė, cukrinis diabetas, didelė traumų tikimybė. Turinčių sunkių susirgumų ji niekada pirmiausia neguldo ant masažo stalo – o užduoda namų darbus: pastebėti, kiek pats žmogus džiaugiasi, ko gyvenime nori.
Savo kailiu perėjo ligų vargus ir džiaugsmus
R. Mažonienė anaiptol ne teoretikė. Savo kailiu perėjo ligų vargus ir džiaugsmus. Ir kai jos klausia – jūs turbūt daug apsiskaičiusi ir išsilavinusi, atsako – tam neturėjusi laiko. Buvo metas, kai šiai moteriai kiekvienai diena buvo lemtinga, ir ji Dievo prašė sužinoti, ką ir kaip jai reikia daryti. Pripažįsta – veikė ir vidinės ambicijos – negi pati sau negalėsianti padėti? Nuo mažens moteris sirgo nepagydoma liga – juveniliniu reumatoidiniu artritu, tad užaugo praktiškai ligoninėse ir sanatorijose, apsupta draudimų – negalima sportuoti, negalima maudytis vėsiame vandenyje ir pan. Paskutinį kartą R. Mažonienė medikų rankose atsidūrė prieš keliolika metų ne savo noru, kai laukėsi ketvirtojo kūdikio ir kartu intensyviai ruošėsi stojamiesiems egzaminams į išsvajotąją stomatologijos specialybę. Pamena – siautė gripas, užsikrėtus juo išsivystė komplikacija – plaučių uždegimas, tačiau išsikviesti medikai diagnozavo nėštumo depresiją ir patarė gerti medų su citrina. Po kelių dienų, kai negalėjo nuryti vandens, R. Mažonienė pateko į reanimaciją. Sepsis, inkstų nepakankakumo trečias laipsnis ir duoti 50 procentų išgyventi. Gydytojai pateikė ultimatumą – atsisveikinti su kūdikiu ir leistis operuojamai, ar pasilikti mažylį, tačiau mirti.
„Tai buvo turbūt pats baisiausias laikas. Iš tikrųjų tada buvo pirmas kartas, kai aš sakiau – Dieve, tu geriau žinai. Ir tuomet prasidėjo mano ligos, suaktuvėjo artritas, išsipūtė sąnariai, punktuoti jų niekas nebegalėjo dėl to, kad buvau po sepsio. Sakė – šimtaprocentinis uždegimas ir operacija. Sėdėjau ir galvojau – tai kokios tos tikrosios viso to priežastys. Atsiminiau, kad buvau girdėjusi, kad tam tikros emocijos sukelia tam tikras ligas, prisiminiau, kad spintelėj turiu Louise Hay knygutę „Pamilk save“. Atsimenu, net jokių įvadų neskaičiau, aš griebiau iš karto – kokia emocija, kokia liga“, – prisimena moteris.
Buvo sudėtinga – nešvelnina praeities R. Mažonienė. Vedama skausmo, skaitė, ką tik rado, ir viską bandė pati. Valė mintis, mažino įprastus aukštus reikalavimus sau ir aplinkai, meditavo, baigė Reiki kursus, mokėsi klasikinio masažo.
Nors dirba kitaip, tradicine medicina R. Mažonienė teigia nenusivylusi. Pati šiandien jaučiasi gerai, o ligą vadina dovana. Dėl kelių priežasčių: ji nepalieka laiko elgtis kitaip ir antra – jei neteisingai elgiesi, tiesiog nesveiksti.
