Jei tik suvoktume, kokie pasauliai glūdi mumyse – neieškotume, ko nesam pametę erdvėj ir laike (kurių, beje, apskritai nėra)... ir niekad neapleistume savęs – pačios mieliausios būtybės, kadaise sutiktos nuoširdžioje vaikystėje.
Sakysit: „Kiekvienam – savo“. Ir būsit teisūs. Visi mes turim savo kelius ir savitus savęs pažinimo vingius. Tik ar visi žinom, jog visas procesas visiškai valdomas mūsų pačių? Kontraversiška ar ne? Kontraversiška jau vien dėl to, kad mūsų pačių pasirinkimu procesas iš viso gali nevykti.
Mūsų patirtis buvo lyg rimtas Žemės drebėjimas mūsų sieloms. Vis tik – šiandien jaučiamės saugūs ir ramūs. Ir tik dėl to atrasto žinojimo – visa, kas mums nutinka, mes pasirenkam patys. Pasirenkam net ir „žemės drebejimus“!
Žinoma, būna dienų kuomet nevyksta niekas, o būna, kai tarsi vyksta viskas! Būna net tokių mėnesių..., metų. Sužinom vėliau, jog tyla nebūtinai stoja prieš audrą. O užklupę visu smarkumu įvykiai ne visad yra „dovanėlė“. Tikriausiai tas bangavimas visad vyksta tam, kad nežmigtume – kad liktume budrūs ir jaudrūs. Tik ne išorei - vidui. Viskas prasideda būtent čia.
Grįžus prie centrinės rašinių ciklo ašies – mūsų atveju – būties pažinimo šokio pagalba – galima sudėlioti žavią išgyvenimų istoriją.
Matyt mūsų gyvenimų „audros“ buvo jau kaip reikiant prisirpę. Po mūsų gyvenimų „susidūrimo“ per trejetų metų nugyvenom mažų mažiausiai trisdešimt... Visom prasmėm. Ir šiandien turėtumėm jaustis senučiukai, jei ne ta išgyventa išmintis – atrastas naujas mums – tačiau amžinas kaip šis pasaulis požiūris į save patį: „Esi, kad jautiesi esąs“. „Žvaigždė“, laimės kūdikis, turtuolis ar nevykėlis, vargšas... Stipri asmenybė ar už save negalintis atsakyti žmogus, menininkas ar verslininkas, jaunas savo siela ar nuilsęs senis dar jaunas būdamas... Mintys negailestingai realizuojasi. Palaima yra tai išgyventi ir suprasti!
Save kuriam savo svajonių ir išgyvenimų pagalba.
Matyt mums labai ir jau seniai skaudėjo dėl Lietuvos. Turėjom galimybę pažiūrėti į ją iš šono metams bėgant tolimam užsienyje, išgyventi sugrįžimą ir dar kartą prarasti artimus ir draugus suvisam išbildėjusius ten, iš kur patys vylėmės, sugrįžom visam laikui... Skaudėjo už tuos bėgančius ir niekaip kažko nepavejančius žmones. Radosi net tokių, kurie buvo įtikėję, jog jie rado, ko ieškoję, kiti gi manė esą nieko neieškantys, treti buvo buvo pernelyg pavargę apskritai į ką nors gilintis. Tarp jų buvo ir mūsų tėvai, broliai, draugai, mylimieji...
Mums abiems skaudėjo dėl nepavykusių pirmųjų santuokų bei artimų, kurie kartu su mumis išgyveno skaudžias akimirkas. Dilgė skaudulys dėl nesupratimo, kodėl vyksta viskas, kas vyksta...
Paklauskime savęs: ar dažnai jaučiamės kasdien vykstančio Proceso dalis, o ne vieniši prašalaičiai, nuo kurių niekas nepriklauso... ?
Dėl savo šviesių troškimų ir skaudžios patirties - mums abiems to slaptai trokštant – ėmėm ir susitikom. Norėjosi kažko tauraus ir tikro, kas galėtų išgelbėti Pasaulį – mūsų vidinį ir tą išorinį, kuriame skubėjo į finišą mūsų lietuviškas žmogus...
Tad ir ištiko mus Bachata. Jaukiai tyra ir melodingai šviesi, romantiška ir šilta jos melodija tarsi prisilietė prie sielos skaudulių ir juos išgydė. Dėka jos, mes tapom šeima, sukūrėm naują, širdžiai mielą veiklą, kurios dėka galim savo atradimais dalintis su kitais.
Labai stengiuosi likti nuosekli, tačiau žodžiai pernelyg ankšti sudėti į juos jausmą. Svarbu suvokti tik vieną esminį dalyką – troškimas visuomet išsipildo, jei jis kyla iš sielos ir širdies.
Žinom, būna dienų lyg tyčia: tai spengia tyla, tai užklumpa audra, o ta trokštama ramybė stovi visai šalia rodos, bet tarsi ir už kampo... Būtent šios dienos ir yra didžiausias įrodymas, jog esate pakeliui į savo svajonę, nes jei jaučiate, esate budrūs, o jei esate budrūs, klausotės savo vidaus. O jei klausotės savo vidaus – visad atkeliausite į savo ramybės ir laimės uostą.
Mes patys vis dar keliaujam. Jau treti metai Lietuvoje žmonės šoka Bachata, mūsų studentai jau tapo mokytojais, jau sutikom žmonių, kuriuos taip pat kaip ir mus ištiko Bachata. Jie šviečia atradimo džiaugsmu ir lyg maži vaikai stengiasi pasidalinti juo su visu Pasauliu, jie myli ir svajoja...
Jau treti metai mes patys kaip mokytojai ir šokio meno atlikėjai sukam ratus po svečias šalis atstovaudami Lietuvą AfroLatin šokių festivaliuose.
Jau trečiąkart į Lietuvą kviečiamės nuostabiausius šokių meistrus iš visų Pasaulio šalių – kad atvežti mūsų šaliai dalelę šokio širdies, kad sušildyti ir pradžiuginti vis dar bandančius save pralenkti Lietuvos žmones, kad papasakoti Pasauliui apie unikaliai žavų miškų ir ežerų kraštą...
Mes jau esam pakeliui. Atvėrus duris į pasaulius savo širdyse, nebegali nebeaugti. Pažinus save, supranti, koks mažas savo žinojimu esi ir koks didis savo galimybėmis. Kasdien norisi nuveikti vis daugiau gero, „nupiešti“ vis daugiau šypsenų, „nulipdyti“ vis daugiau meilės ir rūpesčio sklidinų delnų, prisiliesti prie nuostabiausio dalyko esančio aplink ir kartu su mumis nuo pradžios ir visados – Amžinos Kuriančios Energijos. Nes dėl jos esi tu, esu aš. Nes dėl jos esam mes.
Laukite tęsinio.
