„Turim! Susipažinkite - Veronika. Ši diena buvo skirta išskirtinai vienam pačiam svarbiausiam žygdarbiui - svetimame mieste, nežinant įstatymų ir taisyklių, įsigyti automobilį. Ir mes tai padarėme (beveik)“, - rašo keliautojai.
Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius prisipažino, kad kelionės pradžia iškart prasidėjo nuo nuotykių ir nemalonumų. Vos nuvažiavus kelis kilometrus jiems sugedo automobilis.
„Vėliau sužinojome, kad nuriedėjo jis lygiai porą kilometrų ir pametė pusašį. O pusašis - tai toks daiktas, kuriam nulūžus automobilis nebevažiuoja. Mums tai yra gera naujiena - kuo anksčiau automobilis pradeda gesti, tuo didesnė tikimybė, kad mes jį spėsime sulopyti dar prieš išvažiuodami į kalnus ir džiungles, kur mechanikai pasitaiko retokai“, - pasakoja jie.
Laimei, Mechike mechanikai pasitaiko beveik ant kiekvieno kampo, todėl mūsų potencialios damos net stumti nereikėjo.
„Labai norėtume leistis į kelią jau rytoj, tačiau - problema - dar reikia sutvarkyti dokumentus ir automobilio registraciją. O kadangi rytoj prasideda savaitgalis, ir visos valdiškos įstaigos nedirba, atrodo, įstrigome Mechike mažiausiai iki antradienio“, - sako Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius.
Apie tai plačiau – Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus laiške:
Šį kartą, Meksiko neturtingų, bet tvarkingai atrodančių namų aplinkoje įsikūrusios garbingos įstaigos kieme, su dideliu mergelės Marijos piešiniu ant sienos, mano draugas, jau senelis de facto, jautėsi daug ramiau. Pasitikėdamas savimi ir pakeleiviais, kurie, nepaisant vis pasigirstančių pasiūlymų „dar gerai pagalvoti, ar nekomfortabilus gyvenimas visą mėnesį senoje mašinoje atstotų pūkinius patalus, seselių priežiūrą ir daug kanalų rodantį televizorių.“ Nepasidavė ir atlaidžiai šypsodamasis klausė panašaus žanro juokelių užėmęs vienintelę kieme buvusią kėdę. Mes laukėm.
Laukėm jau ne pirmą valandą. Mūsų geras ir išsiilgtas draugas Marcelo, su kuriuo kažkada keletą mėnesių senoje ir vis gendančioje mašinoje kankinomės Andų kalnuose, Pietų Amerikoje, jau buvo suradęs tinkamą automobilį. Tiek, kiek apie jo būklę galima spręsti iš nuotraukų ir informacijos internete. Bet iš esmės būtent dabar ir prasideda REIKALAI. Daug kalbų. Į biznį įtraukiami vis nauji žmonės, mechanikai, draugai ir net kaimynai. Penkiolikos minučių reikalas tampa užsitęsusia penkių valandų, trijų dalių drama, susidedančia iš santykių užmezgimo, bei pokalbių, mašinos bandymo ir jos perdavimo.
Štai čia ta maloniausia dalis. Tu pradedi realiai pajusti, kad kažkas gaunasi, tai, kam ruošeisi nuo rudens pradžios, prasideda. Netrukus gims dar viena nuotykių kupina istorija.
– Kaip jūs ją vadinote? – paklausėm pagyvenusio meksikiečio, senelių namų valdytojo, kurio klasikinis pasakojimas, apie tai, kad mašina važinėjo tik kartą per savaitę į bažnyčią, veždama dievobaimingus senjorus, yra realiausia iš visų mano girdėtų tokių legendų.
– Nežinau, lyg ir Konstantina ją vadino... – kiek pagalvojęs atsakė vešlių ūsų savininkas. – O kaip manot, jei mes, jūsų legendinės muilo operų aktorės garbei ją pavadinsim Veronika?
– Aaaaa, - ūsai išsiplėtė per visą veidą, - Kastro? – Ir pradėjo rankomis ore piešti kažką panašaus į violončelės formas. – Puiku, labai geras sprendimas, taip, gražus vardas.
Gavę palaiminimą išvykome pro vartus. Vėl tas seno taksi kvapas, į kurį su tėvais, kartais, lipdavom grįžę į Vilnių iš pajūrio ar Kauno geležinkelio stotyje. Tas didelis vairas, į kurį įsikibę praleidome daugybę valandų siauriausiuose pasaulyje keliuose Bolivijoje ir Peru. Senoji Volkswagen Kombi, viena iš likusių ir jau nebegaminamų mohikanių. Mašina, su kuria gyvensim artimiausią mėnesį. Mano bendraamžė – dar viena maloni ir drovi dama su užuolaidėlėmis mūsų gyvenime.
Tiesa, šiandien Meksikoje savaitgalis, o mes dar būtinai turime sutvarkyti dokumentus ir paruošti Veroniką keliui. Juk visai nesinori taikyti šoko terapijos jos pasauliui. Ir taip bus streso staiga pasikeitus svoriui, kvapui, pokalbių temoms mašinoje ir prieš akis laukiantiems kilometrams. Todėl teks sostinėje užtrukti. Tai sudėtinga, nes gavus mašiną visuomet norisi lėkti į kelią jau tą pačią akimirką. Tačiau yra proga prisiminti kantrybės pamokas, įgytas panašiose situacijose per pastaruosius dešimt metų. Bus gera kelionė.
