Ir stiliukas toli gražu ne prasčiausiai matančio – madingi klasikinio stiliaus ir žaismingos švelniai mėlynos spalvos bateliai puikiai derėjo su irgi gana neįprasto rausvo atspalvio kostiumu. Šitaip pasipuošusį Gražvydą greitai atpažinau, pasiūliau pasikalbėti. Po pokalbio atlikėjas džiaugėsi pagaliau išsakęs viską, kas gulėjo ant širdies. Pakalbėjome apie buvimą neregiu tarp scenos žvaigždžių, svajones, viltis ir ateities iššūkius.
– „Lietuvos garbės“ scenoje pasirodė šilti, žiūrovų mylimi veidai. Kaip jautiesi patekęs į jų tarpą?
- „Lietuvos garbė“ man iš pradžių pasirodė eilinis projektas. Visgi esu dalyvavęs pagalbos organizacijų, Maltos ordino ir panašiuose koncertuose. Tačiau, kai pirmą kartą atėjau į repeticiją ir susitikau čia su žvaigždėmis, pasijaučiau ir pakylėtas, bet dar truputį „žalias“. Buvo nejauku... Tačiau viskas praskaidrėjo po asmenukės su prezidente. Tikrai ne eilinis mano gyvenimo įvykis. Tuomet dar kartą pajutau pakylėjimą. Esu labai dėkingas mane čia pakvietusiems organizatoriams, visgi tenka sudalyvauti tokiame garbingame renginyje. Ir ne kiekvienam tenka užlipti ant Nacionalinio dramos teatro scenos. Eilė garsių režisierių čia stato spektaklius.
– Dabar jau daug kur tave tenka pamatyti, šou pasaulis tau jau nebesvetimaus? Kas labiausiai nustebino įžengus į didžiąją sceną, o tuo pačiu ir į jos užkulisius?
– Mane nustebino kai kurių žmonių akiplėšiškumas. Pavyzdžiui, „X Faktoriaus“ žvaigždutėms linkiu šiek tiek nusileisti ant žemės. Manau, jei nebūsi mielas aplinkiniams, šlovė labai greitai paspruks. Kitaip pasakius, jei nebūsi nuoširdus ant scenos – žmonės tavęs ims nemėgti. Yra tokia metafora: „jeigu atlikėjas linksmas – žiūrovai liūdni, jei atlikėjas apsiašarojęs – žiūrovai patenkinti.“
Aš pats sau pažadėjau, kad niekada nesusireikšminsiu ir nepasikelsiu. Žinoma, tuo pačiu ir bijau likti nesuprastas. Norisi išlaikyti kartelę, tačiau kol kas dar labai trūksta žinių. Žinau tikrai nepakankamai etiketo normų, todėl tokiuose renginiuose kaip „Lietuvos garbė“ irgi negaliu būti visiškai pasitikintis savimi. Net nežinau, kaip tinkamai pozuoti prie foto sienelės... Stano sakė visuomet šypsotis. Tačiau kartais išties sunku suprasti, kur ta šypsena tinka, kur ne. Visgi turiu regėjimo problemų ir neretai net neatpažįstu, koks žmogus su manimi sveikinasi, kartais net nesureaguoju. Gali kvailai atrodyti, kai su tam tikrais asmenimis pasisveikini kaip su sau lygiais.
– „Chorų karuose“ dainavai su aklaisiais, tačiau žiniasklaidoje teko skaityti, kad šiek tiek matai. Kaip yra iš tiesų?
– Gatvėje tikrai orientuojuosi. Nereikia iš manęs daryti neregio. Vienoje laidoje mane per drąsiai tokiu pavadino. Taip turiu problemų, negaliu perskaityti adresų ant namų ir panašiai. Tačiau sukuosi, kaip įmanydamas. Juolab, kad nematantiems dabar be galo padeda išmaniosios technologijos – tam tikros programėlės telefonuose. O ir taksi dabar gana nebrangiai kainuoja. Orientavimuisi 15 procentų regėjimo kol kas užtenka.
– Publiką matai?
– Matau masę, nematau veidų. Atsimenu kažkada dalyvaudamas karaokė konkurse sulaukiau tokio komentaro: „Tu visai nerodai emocijų ir žmonės tavęs nesupranta.“ O kad aš nežinau, kaip jas parodyti, nes negaliu su jais kontaktuoti žvilgsniu, aš matau tik masę. Na, nebent žiūrovai kažkur šalia scenos. Tuomet matau, kas vyksta ir galiu šiek tiek pabendrauti su tais žiūrovais. Tačiau scenoje, nuo kurios žiūrovai priversti sėdėti tolėliau, jaučiu šiokį tokį diskomfortą. Kalbant apie kameras, matau tą raudoną mygtuką ir taip galiu orientuotis.
– Pripažinkim, nematymas – tave iš kitų atlikėjų skiriantis bruožas. Ar išpopuliarėjus tai tapo minusu ar pliusu?
– Man tai yra minusas. Kvaila manyti, kad nematydamas publikos reakcijos scenoje gali visiškai nesijaudinti. Atvirkščiai, žinau, kad manęs kažkas klausosi, bet nematau kas. Pradžioje pats kvailai mąsčiau, kad dėl to galėsiu dainuoti visiškai neįsitempęs. Tačiau greitai supratau, kad tai yra visiška nesąmonė.
Dalyvavau galybėje seminarų, kur moko, kaip kontaktuoti su publika. Tai man kartais padeda, bet tai atrodo netikroviškai. Aš pats nesijaučiu gerai. Norisi atrasti kažkokią gerą gudrybę, kuri man padėtų atrodyti natūraliau.
Džiaugiuosi, kad dabar vis dažniau tenka padainuoti su „gelbėtoja“ Gerda Stiklickiene. Kai dainuoji duete, tiesiog privalai kreipti dėmesį į tą žmogų. Mudu tarsi susiliejame muzikoje ir tuomet jau abu skleidžiame tą kontaktą žiūrovams.
– Iš tiesų ne tik su Gerda, bet ir vienam tenka dažnai pasirodyti scenoje. Ar jau džiaugiesi savo įdirbiu? Ar esi patenkintas tuo, ką turi dabar?
– Visko man dar per mažai. Muzikavimas teikia didžiulį malonumą, todėl noriu daugiau ir daugiau. Esu muzikinis narkomanas (juokiasi). Nuo vaikystės svajojau tapti kompozitoriumi, atlikėju ir to siekiu iki šiol. Šiuo metu tariuosi su Stano, noriu pradėti įrašinėti savo albumą. Pats kuriu sau muziką, rašau žodžius, Stano padeda programiškai viską suvesti. Pats naudojuosi programomis, kurios valdomos kalbant, todėl pasigaminu tik tiek, kiek galimybės leidžia. Žodžiu, planas toks – pasidarau kiek įmanoma man ir tuomet siunčiu Stano ar kažkam galinčiam padėti suvesti kūrinį, pagaminti normalią aranžuotę.
– Su Stano vis dar gerai sutariate?
– Tiesą sakant, aš anksčiau jo nesuprasdavau. Matyt, dėl humoro jausmo stokos. Tokį kaip Stano suprast ir taip yra sunku. Maniau, pasigaminsiu pinjatą ir prisiklijavęs jo nuotrauką gerai išsiliesiu. Tačiau dabar dėl to jaučiuosi kaltas tik aš pats. Juk nejaučiau atsakomybės. Mastydavau: „Ai, na va, pakvies, pakoncertuosiu, nieko čia tokio.“ Kartą vos nepavėlavau į vieną filmavimą, galvojau, kad visiškai susipyksime. Buvau priverstas staigiai susipakuoti daiktus ir lėkti iš Kauno į Vilnių. Na, ir paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis, dabar viskas gerai. Aišku, norėtųsi, kad Stano dar daugiau mane spaustų dirbti ir, manau, tuomet tikrai galėtume kažką gana stipraus iš to išspausti.
– Jautiesi gerai, kai esi verčiamas kažko imtis?
– Su manimi kitaip neįmanoma. Aš viską atlieku labai lėtai. Žinoma, kartais tas perdėtas produktyvumas ne visuomet būna pranašumas. Aš noriu, kad ir labai lėtais tempais, tačiau, kad kiekviena daina pasiektų žmonių širdis. Ne vien radijui, ne vien honorarams. Mane erzina „chaltūra“. Dėl to noriu pagaminti kažką normalaus, išlaikyto. Šiuo metu kuriu „gabalą“ mudviem su Gerda. Jos paprašiau parašyti anglišką tekstą, tačiau labai neskubėti. Reikia labai gero teksto, nes padariau labai gerą muziką. Tereikia nusiųsti Stano ar dar kažkam, kad galėtų tai paversti realybe.
– Ketinate daugiau koncertuoti duete su Gerda?
– Jeigu viskas bus gerai, jeigu ji pradės mokytis, jeigu aš vėl pradėsiu mokytis, tuomet, man atrodo, mes būsime amžini kolegos. Aš noriu tobulėti, eiti toliau. Būna menininkai arba progresuoja, arba regresuoja. Antrojo varianto aš tikrai nenoriu. Gerda yra labai geras, šiltas žmogus. Smagu su ja dirbti „Trijuose muškietininkuose“.
– Mokaisi vokalo?
– Teko mokytis dvejose konservatorijose. Kiek turėjau mokytojų, iš jų tik po dalį pasiimdavau. Negaliu visiškai pasiduoti, nes tuomet iškart būtų pritaikyta kokia nors klišė – „Kelpša“ (Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija, aut. past.), „Dvarionkė“ (Vilniaus Balio Dvariono Dešimtmetė muzikos mokykla, aut. past.) ar dar kažkas. Mokytojų padovanotus vokalo prieskonius taikau savo balsui. Jei pačiam tektų mokyti, naudočiau visai kitus metodus.
Aš žinau, kad sulaukus penkiasdešimties mano balsas bus visai kitoks. Todėl, jei noriu būti garsus, tikrai negaliu taupyti savo balso, nebijau jo žudyti. Nes tik taip galėsiu atrasti savo išskirtines galimybes. Aišku, vėliau norėčiau rinktis kitokią muziką.
– Kas tave domina?
Turiu pasiūlymą dirbti Norvegijoje, Bergeno teatre, dainuoti Kęstučio Antanėlio miuzikle „Peras Giuntas“ su vienu žymiu Švedijos vokalistu Rogeriu Pontare. Tai būtų žingsnis svajonės link. Norisi dainuoti didžiosiose užsienio scenose. Teko dalyvauti ir nugalėti aklųjų festivalyje Kroatijos J. Slovackio teatre. Be galo patiko ta protinga muzika su orkestru, gera dainuoti žinomose scenose. Man smagu žinoti, kad tose scenose stovėjo garsūs atlikėjai, tikros žvaigždės. Manau, kad ir pop kultūra nebūtinai turi būti „chalturkė“. Norėčiau, galbūt, net atgaivinti kanadietišką pop kultūrą, Celine Dion, Whitney Houston stilistiką. Kurdamas savo albumą aš stengsiuosi išnaudoti visą savo potencialą kartu su moderniąja, na, kad ir klubine muzika. Jeigu gerai skambės, kodėl tai negali tapti madinga?
