Važiavom su draugais už Taškento, į ten sukurtą žalumos oazę. Kad ją pasektume, teko laviruoti eilinio kaimelio gatvėmis, kurių viena, netikėtai, beveik rėmėsi į namo sieną. Greičiau paspaudęs ir atsitrenktum, bet čia nėra kur lėkti, tad pristabdai, pastebi posūkį kairėn, pravažinėtom vėžėm, tada vėl, atgal į dešinę ir tęsi.
– Matai, dėl to jis neturėtų labai nustebti.
– Žinoma, pripranti. – Gyniau vargšą. – Va, matai, net sienos pas jį naujų plytų, matyt ankstesnė jau pakrito kokiam sunkvežimiui atsirėmus. Kartą mačiau tokį vaizdą Indijoje.
– Nežinau, kaip pas jus ten Indijoje, – mano draugas uzbekas vis painiodavo rusiškus žodžius „jie“, „juos“, „jūs“, kaip ir moteriškas ar vyriškas gimines, daiktavardžius ir panašiai, dėl ko man nėmaž neskaudėjo galvos, todėl nepertraukinėdavau dėl tokių smulkmenų. – Bet čia ji jau pats kaltas.
– Kaip taip, kaltas? Ima ir užmaskuoja sieną, kad specialiai kas įvažiuotų ir draudimą pasiima?
– Kokį draudimą? Kas draudžiama? Nesuprantu. Žiūrėk. Šita siena atrodo naujas, nes ji ir yra naujas. O šitas kelias yra senas. Va, čia, šalia jo, šalia to kelio, matai, visai ant krašto, buvo senas namas. Tai žmogus atėjo, naujas žmogus gal, aš nežinau, gal giminė, bet jis ėmė ir padarė dar vienas namas prie seno namo. Priklijavo. Nu, gal vietos trūko, vaikų daug. Taip va, padarė, kad senas mažas namas būtų didelis namas. Ir tiesiai ant kelio pastatė. Tai dabar reikia apvažiuoti.
– Supratau. Bet kodėl jis to namo neprailgino iš šonų? Va, yra gi tos vietos. Nereikėtų ant kelio statyti, trukdyti čia visiems.
– Tu manęs neklausk. Aš nežinau. Gal negražu jam taip buvo. Gal nenorėjo tvarto griauti, čia, šone, baraškos gyvena, paukščiai kiaušinius deda. Kam griauti, jei kitur statyti galima, a?
– Bet čia juk kelias! Kaip taip? Kas būtų, jei visi taip savivaliautų, juk kažkokios taisyklės yra, įstatymai.
– Visi taip nestato, nu. Nežinau. Ir iš viso, ko tu kabinėjiesi prie žmogaus. Apvažiavom ir pamiršk. Einam plovo pavalgyt, pavargau aš čia su jumis.
Taip, žmogui norisi, kaip geriau. Ne visada pavyksta, bet galima pabandyti. Juolab – kas toks yra tas kelias? Kelias gali būti ir kitas, gali būti ir šalia, vingiuotas. Vairas į kairę, vairas į dešinę – ir vėl viskas, kaip buvę. O žmogui – geriau, tiesumas gi tik migdo.
Visi mes norim, kaip geriau.
Papasakojau šią istoriją kitam draugui, jau vėliau, atvykus į Tbilisį, važiuojant iš oro uosto į viešbutį. Šis atsisuko į mane nustebęs:
– O ką? Normalus dalykas. Ne greitkelis juk, ne prezidentinė trasa. Ko tu stebiesi?
– Tai nuostabu man, neįprasta pas mus. Nes kuo gi dar stebėtis?
– Pažiūrėk. Prieš kelis metus pas mus, Tbilisyje, tigras žmogų sudraskė. Negyvai. Pabėgo iš zoologijos sodo ir sudraskė. Nežinau kodėl, susinervinęs buvo, stresas gal. Žinai, tiek laiko už grotų, o dabar va, pyst ir laisvė. Kažkas pasipainiojo kelyje, gal ką pasakė tokio... Tai va, jei jam, tam žmogui, metus kokius prieš tai būtų pasakęs kas, kad „krisi, girdi, tu brolau nuo baltojo tigro dantų miesto centre, vidury dienos“ matyt būtų labiau nustebęs. Gal net nepatikėjęs. Bet va, nutiko.
Tai ir toliau nesustoji stebėtis dalykais, žmogus.
Laida „Starkus stato“ žiūrovus pasieks naujame TV3 rudens sezone! Čia turėsite galimybę stebėti apleisto namo statybos darbus, iškylančius iššūkius bei išgirsti patarimus, kaip sutaupyti ir atrasti geriausius sprendimus įsirenginėjant būstą.
