Pagrindinė „Sostų karų“ mįslė yra klausimas, kuris iš pagrindinių herojų išgyvens, kuris užims Geležinį sostą, apjungs septynias karalystes ir nugalės Baltuosius ėjikus. Tačiau labiausiai šiame seriale intriguoja antraeilis klausimas: kodėl tie nugalėtojai nugalės? Kokie yra principai ir moralė, kuriuos „Sostų karų“ kūrėjai norėtų pademonstruoti? Kokie yra „Sostų karų“ politinė filosofija ir moralinis kompasas?
Knygos ir filmo scenarijaus autorius George’as R.R. Martinas pirmą sykį skaitytoją nuostabiai supažindina su šiuo klausimu savo knygose, nužudydamas veikėjus, kuriuos skaitytojai laikė šio epinio kūrinio pagrindiniais herojais. Kiekviena iš mirčių turėjo savo pamoką. Nedas Starkas galvos neteko dėl to, kad nesugebėjo ja tinkamai naudotis; garbė ir išdidumas neturi prasmės be išminties, šalto proto ir nors kokio strateginio mąstymo. Jo sūnų Robbą subadė už romantišką meilės blyksnį trapių aljansų karų metu. Johnas Snow buvo nužudytas dėl to, kad nesugebėjo įvertinti, kokiu būdu teisingas sprendimas gali iššaukti neteisingus priešus tarp jo paties žmonių.
Šis serialas pasiekė jau priešpaskutinį sezoną, statymai tapo vis labiau mirtini, o pasirinkimas, su kuriuo susiduria veikiantys asmenys, – vis labiau įdomūs. Kiekvieno iš herojų likimas iššaukia klausimus dėl „Sostų karų“ sielos. Arya Stark atsidūrė pavojuje ir gali iš keršytojo pavirsti sociopate. Jos buvęs draugas-priešas Sandoras Celgane’as pravarde „Skalikas“ transformuojasi iš savimylos negailestingo žudiko į sentimentalų Vesteroso pilietį, ir jis užsiduoda klausimu: kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms? Atsakomybės ir teisingumo jausmas pas Daenerys Targaryen maišosi su jos teisėtos valdžios ir teisės jausmais. O ką mes turėtume galvoti apie jos pomėgį savo priešus gyvus sudeginti drakonų spjaudomose liepsnose?
Jaime Lannisteris, skaitytojams ir televizijos žiūrovams pristatytas kaip incesto aktą atlikęs karaliaus žudikas (maža to, dar ir išmetęs berniuką per langą), yra sunerimęs dėl to, kad jo sesuo Cersei iš paprasčiausio monstro išsigimsta į istorinio masto monstrą. Kol kas jis palaiko likusius šeimos narius (Tyrionas nesiskaito). Nepaisanto to, kad Cersei išsprogdino pusę savo miesto, ji pateikia save kaip Vesteroso gynėją nuo mirtinai pavojingos ir išprotėjusios moters Daenerys, nuo jos išdavikės partnerės Olennos Tyrell, kurios šeimą sunaikino Cersei, o taip pat nuo užsienio barbarų ordų. Ji jau bandė pasinaudoti religiniais fundamentalistais tam, kad užgrobtų absoliučią valdžią, o dabar ji sudarė nedorą sąjungą su Euronu Greyjoy’umi, viena iš labiausiai nekenčiamų figūrų karalystėje. Tačiau realiame gyvenime blogi berniukai ir iš tiesų kartais nugali – tas pats vyksta ir „Sostų karuose“, ką pademonstravo Euronas antrojoje septintojo sezono serijoje, triumfuodamas kruvina jūrų mūšyje.
Iš tiesų tai „Sostų karų“ blogiukai gali kai ko išmokyti „herojus“. Sansa Stark, prieš tai užėmusi naiviausio ir geriausio personažo vietą, artėja prie Makiavelio lygio, o vykstančios transformacijos su ja buvo iššauktos jos kančių, kuomet ji atsidūrė tokių žmonių kaip Cersei, iš kurios jis daug ko galėjo išmokti, rankose. Jos sielvartui, Johnas vis dar priima tokius sprendimus, kuriuos jis laiko „teisingais“, tačiau skiria mažai dėmesio tam, kiek jie gali nulemti jo paties tautos atmetimą, ir, panašu, jis mažai ko išmoko iš savo pirmosios mirties. Johnas vargu ar numirs dar sykį, tačiau ar suteiks jam šlovę drąsa ir gebėjimas priimti nepopuliarius sprendimus, ar jo neveiklumas?
Ir, atvirkščiai, pabaigos neturintys suokalbiai, sandoriai ir jų sąlygų nevykdymas galų gale nulems prives prie atsiribojimo nuo visų, ir jis neteks visų draugų?
Kokia pamoka iš to gali išmokti Sansa? Jos brangia kaina įgauta strateginė išmintis kelia susižavėjimą, tačiau ar tai reiškia, kad ji apjungs savo jėgas su klastinguoju „Mažyliu“ (Petyru Baelishu) ir mes pirštinę savo kraujo broliui (tai yra, savo pusbroliui, tačiau kol kas apie tai ji dar nežino)? Ar ji sugebės pasinaudoti „Mažyliu“ jo paties žaidime ir pergudrauti lemiamu momentu? O jeigu ji tai padarys, tai gali bus manyti, kad ji teisingai žaidžia sostų žaidimus? Ar tai reikš, kad ji tapo kita Cersei? O jeigu taip ir bus, tai ji nugalės ar pralaimės?
Akivaizdu, kad „Sostų karuose“ gėris nebūna apdovanotas vien todėl, kad jis yra gėris, tačiau ir blogis negauna nuolaidų vien todėl, kad tai blogis. Karlius Joffrey’us, Ramsay’us Boltonas ir Walderis Frey’us mirė žiauriomis mirtimis. Cersei, rodosi, įsitikinusi tuo, kad ji taip pat greitai mirs – arba nuo (dar likusios) jos pačios brolio arba Arya rankos. Štai jos pačios žodžiai Nedui Starkui pirmajame šio serialo sezone: „Kada tu žaidi sostų žaidimus, tai tu arba laimi, arba miršti“. Ji prisimena šiuos žodžius pačioje pirmojoje septintojo sezono serijoje. Tačiau tai nereiškia, kad blogiu paremtas kelias į pergalę yra teisingas, kaip ir nereiškia, kad į pergalę atves sąžiningumas.
„Sostų karų“ pamoką galima būtų suformuluoti taip: nors, tikėtina, kvaila būt geru, kaip Nedas Starkas, tačiau taip būna ne visada. Galų gale, geri valdytojai gali turėti mažiau priešų ir sudaryti daug stipresnius aljansus. Tačiau, kaip sako Sansa Johnui premjerinėje „Sostų karų“ serijoje, veikti reikia su protu.
Tai reiškia nejausti gailesčio ir sentimentų, kada reikia, ir griežtai nesilaikyti principų ir tradicijų. „Sostų karuose“ neabejotinai, turi moralinį kompasą – jis reikalauja lankstumo, o ne užsispyrimo, gudrumo, o ne paprastumo. Aptikti tikrąją „šiaurės kryptį“ jame ir bus šio serialo vienas iš didžiausių apdovanojimų už jo žiūrėjimą.
