Ne visada ir ne visiems šimtmetis stukteli liūdnai: vienas šimtametis savo gimimo dienos proga išlipo pro langą ir iškeliavo ieškoti nuotykių. Jis – švedų autoriaus Jonas Jonnason'o knygos pagrindinis veikėjas Alanas Karlsonas, kuriam amžius nėra ta riba, kuri jį sulaikytų nuo gyvenimo ir visų jame tykančių pavojų. Priešingai – tai simbolinis atskaitos taškas, nuo kurio galima atsispirti dar vienam nuotykių maratonui.
Romanas patrauklus tiek savo intriguojančiu siužetu, tiek pačia pasakojimo struktūra. J. Jonasson'as pradeda pasakojimą trumpu prologu, kuriame knygos herojus Alanas Karlsonas per savo šimtąjį gimtadienį pabėga pro langą iš senelių prieglaudos. Pirmiausiai skaitytojas gali klaidingai susidaryti įspūdį, jog tai bus knyga apie idealizuotą senolio kelionę ir galbūt romantišką paskutinių gyvenimo dienų sutikimą. Tačiau rimtas siužeto posūkis įvyksta dar pirmuosiuose knygos puslapiuose, kada senolis sumano pavogti jam pasaugoti trumpam patikėtą lagaminą. Šis epizodas, pavertė romaną grandiozine nuotykine komedija.
Švedų autorius pademonstruoja aukštąjį pilotažą meistriškai kombinuodamas personažo Alano gyvenimą tiek dabarties laiku, tiek praeities retrospektyva. Kol šimtametis Alanas suradęs nusikaltimo bendrininkus ieško būdų sėkmingai pasprukti nuo policijos ir jam ant kulnų lipančių kitų nusikaltėlių, paraleliai pateikiami epizodai iš ankstyvojo Alano gyvenimo. Įdomiausia tai, kad personažo asmenybė yra atskleidžiama būtent epizoduose, nukeliančiuose į Alano praeitį. Šis senukas įgijo neįkainojamą gyvenimo patirtį dalyvaudamas kare, taip pat įvairiais gyvenimo laikotarpiais susitikdamas su ryškiausiomis XX amžiaus asmenybėmis – Trumanu, Čerčiliu ir net pačiu Stalinu. Be viso to, sukuriama siužeto linija, kurioje Alanas prisidėjo ir prie atominės bombos sukūrimo. J. Jonasson'as profesionaliai pina istorinius faktus su fikcija, per daug nenukrypdamas nuo realybės, tačiau tuo pačiu įpindamas humoro ir subtilios intrigos.
Didžiausią įspūdį daro rašytojo gebėjimas šiame romane sujungti kelis žanrus. Viena vertus, tai atrodo tarsi nuotykių drama, tačiau labai greitai įsipaišo kriminalas, o autoriaus humoro kupinas rašymo stilius sukuria dar ir juodąją komediją. Literatūros skeptikas veikiausiai šią žanrinę įvairovę vertintų kaip pataikavimą plačiajai visuomenei. Nepaneigsime, jog holivudiško prieskonio čia esama, tačiau taip pat būtina paminėti, kad šis romanas 2010-aisiais tapo perkamiausia knyga Švedijoje. Tad galime daryti išvadą, jog šis literatūrinis „kokteilis“ išties labai gerai skaitosi.
Labiau įnoringam skaitytojui gali užkliūti keli knygos epizodai. Vienas jų beveik romano pabaigoje – Alanas kalbasi su prokuroru ir jam atpasakoja visą įvykių grandinę. Tai padeda skaitančiajam dar kartelį atsekti visą siužetinę liniją, tačiau, reiklesnis skaitovas gali šiek tiek suabejoti rašytojo kompetencija. Kitaip tariant, gali iškilti klausimas – nejaugi rašytojas nepasitiki savo romano siužetine linija, kad dar kartelį jį dalinai reziumuoja dialogo forma? Įpusėję skaityti šį kūrinį, pastebėsite ir tuo pačiu sutiksite, kad siužetas vietomis yra pakankamai klaidus ir kurioziškas, tačiau sugebantis akimirksniu įtraukti skaitytoją. O tiems, kurie įsijaus į šį kūrinį, nekils jokių sunkumų atsekti įvykius. Iškart galiu pasakyti, kad paėmus šią knygą į rankas, tereikia atsipalaiduoti ir nuoširdžiai pasinerti į šią komišką istoriją ir per daug nemąstyti. Užtikrinu jus – skaitymo malonumą tikrai pajusite neįveikę net penktadalio šio romano.
Pabaiga įprastai turėtų atsverti visą istoriją ir palikti bene didžiausią įspūdį skaitytojui, taip užtikrindama, kad perskaičius knygą nebeiškils jokių klausimų. O šio jausmo arba bent kiek stipresnio jo varianto, asmeniškai, atrasti nepavyko. Galbūt tai labai gudriai apgalvotas literatūrinis manevras, kuomet skaitytojas nesulaukia tikėtosios pabaigos, taip neleisdamas savo romano kritikams negailestingai padėti šios knygos į popso lentyną prie kitų knygų spalvotais viršeliais ir skambiais pavadinimais, bet kažkur skaitytu turiniu... Galbūt tai tas atvejis, kai jaučiamas trūkumas, nes paprasčiausiai norisi daugiau. Todėl, savaime suprantama, apima nepasitenkinimo jausmas, kad istorija pasibaigė.
Tikriausiai nesiginčysite, jog šią knygą reikėtų priskirti populiariajai literatūrai, tačiau tai nereiškia, kad romanas skirtas tik masėms. Visiškai priešingai – knygos populiarumas užtarnautas pagrįstai. Juk ne veltui šis romanas išleistas jau daugiau nei 30 pasaulio šalių, o poros metų bėgyje pasirodys ir jo ekranizacija. Tiesa, jei dvejojate dėl knygos apimties, neišsigąskite, ją įveiksite labai greitai ir patikėkite, norėsite daugiau. O galiausiai pripažinsite sau, kad smagesnio detektyvo ir komedijos mišinio seniai nebuvote skaitęs ir kantriai lauksite pasirodančio vaidybinio filmo. Tikėkimės laukimas neprailgs!
„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (nuotr. leidėjų)
