Naujienų portalui tv3.lt Vaida atvirai papasakojo apie šią savo aistrą, tikslus ateityje, kodėl sugeba išlikti tokie liekna, ir kaip savo sūnų pripratino prie įvairiausių sveikų patiekalų.
Vaida, ar maisto ruoša jus domino visada, ar kažkada įvyko lūžis?
Maisto ruoša mane sudomino anksčiau, nei tapau mama – lūžis įvyko dar paauglystėje. Tiek mano tėtis, tiek ir mama labai skaniai gamina, ir jie abu mus visąlaik lepindavo naminiu gardžiu maistu. Tačiau paauglystėje tuo susidomėjimą radau ir pati. Kaip tik tuo metu Lietuvoje subujojo internetas, domėjausi maistu ir kelionių metu.
Žinoma, tapus mama įvyko antrasis lūžis, sveikesnio maisto link. Tada ėmiau domėtis maisto produktų energetine verte ir kitomis naudingomis savybėmis organizmui. Vėliau tai peraugo ir į profesinę sritį – pradėjau daryti kulinarines laidas, vakarienės namuose tapo itin dažnos. Anksčiau pasikvietus draugus dažniau užsisakydavome picų, ar eidavome vakarieniauti į miestą, o vėliau visa tai pakeitė mano pačios gamintas maistas.
Viskas taip plėtėsi, kad dabar užaugo iki to, jog slapčiausiose mano svajonėse kirba mintis ir apie nuosavą maitinimo įstaigą.
Jei atidarytumėte savo restoraną, ar galvojate, kokios jis virtuvės būtų?
Tikrai apie tai galvoju, bet kadangi nesu profesionali virtuvės šefė, o tik prijaučianti ir praktikuojanti mėgėja, net ir pati sau mintyse sakau, kad tokį dalyką pribręsčiau daryti tik tada, kada turėčiau labai stiprų partnerį būtent profesionalios kulinarijos srityje. Toks mano kelyje šiuo metu yra, todėl tikriausiai būtent su juo ir vyktų didžiausios diskusijos šia tema.
Manau, kad tai turėtų būti paprastai nepaprastas restoranas – kad būtų galima suvalgyti ir dienos pietus, ir pasimėgauti gurmaniška vakariene. Norisi tų išskirtinių dalykų, nes todėl jie taip ir vadinasi, kad jų norisi išskirtinėmis progomis. O gyvenant kasdienybėje, tuos džiaugsmus tenka kurtis nuolat – ir buityje, ir laisvalaikio metu. Tačiau kol kas apie tai tik svarstau – apie tokius dalykus kalbėti dar anksti.
Aš svajones vadinu tikslais – jos tada įgauna visai kitokį veidą ir veiksmų planą, todėl visuomet sakau „kažkada“ – kai tam ateis laikas. Viskam gyvenime reikia deramai pasiruošti, o kai pasiruoši, tada gali dėlioti ir kitus žingsnius.
Nemažai dirbate su maistu – ar nepasitaiko, kad kartais gaminimas tiesiog įgrįsta?
Ne. Kai manęs klausia, kaip aš taip skaniai pagaminu itin paprastus patiekalus, visuomet sakau, kad reikia gaminti su meile ir dideliu noru. Būna, kad grįžtu namo pavargusi, ir tikrai jaučiuosi ne taip, kad virčiau sriubą ar kepčiau sudėtingus kepinius. Tada geriau patiekti kažką labai paprasto ar netgi kažką nusipirkti iš kavinės, negu gaminti su nuovargiu – tokiu atveju tikrai nieko gero neišeina.
Mano kiekvieno patiekalo pagrindinis ingredientas yra meilė. O tą meilę išspausti labai sunku, kai esi pervargęs, todėl niekada negaminu, kai jaučiuosi blogai. Tada geriau sūnų ar save palepinu kitų gamintais skanėstais.
Vienos moterys laiko save konditerėmis, o kitos linkusios gaminti daugiau rimtus patiekalus. Prie kokių save priskirtumėte jūs?
Aš esu universali. Žinoma, dažniau tenka gaminti rimtąjį maistą, o desertai – daugiau laisvalaikio leidimo būdas savaitgalį. Bet man sekasi ir tai, ir tai.
Atrodo, kad mokate gaminti įvairiausių virtuvių patiekalus, vis dėlto kuri jums pačiai yra priimtiniausia?
Pati propaguoju valgymą mažomis porcijomis ir dažnai, o pirmenybę teikiu lengvesniam maistui – daržovėms, salotoms. Labai mėgstu žuvį įvairiausiomis formomis – keptą, žalią, tartarą. Tai sudaro mano racioną.
Tačiau turiu ir keletą silpnybių. Tai – bulviniai patiekalai ar saldumynai, todėl kartais pasimėgauju ir jais. Bet šiaip gaminu įvairių virtuvių patiekalus. Jei užsimanau kažko saldžiarūgščiai aštraus, einu link azijietiškos virtuvės. Jei noriu kažko lengvo ir gaivaus, renkuosi itališkas salotas. Jei šaltą žiemos vakarą norisi kažko riebesnio, tada renkuosi prancūzišką virtuvę, kurioje gausu grietinėlės ir sviesto.
Pastaruoju metu madinga kažko atsisakyti, vengti gliuteno ar laktozės, rinktis veganišką gyvenimo būdą. Ar pati valgote viską?
Laikausi pagrindinės taisyklės, kuri galioja ne tik valgant – viskas yra gerai, kai tu tai darai proto ribose. Nei tas picos gabalėlis, nei tas riebesnis sūris tikrai nepakenks, jei suvalgysi protingą kiekį.
Vis dėlto pastebėjau, kad pastaruoju metu man vystosi alergija laktozei. Taip pat jau 12 metų nevalgau mėsos. Tačiau ją gaminu, o kai reikia – ir paragauju. Sūnui mėsą taip pat ruošiu, tačiau natūraliai išeina, kad mes daugiau linkę valgyti daržoves ir jūros gėrybes. Tiesą pasakius, net ir mano sūnus daug labiau mėgsta žuvį, o ne mėsą.
Kas vis dėlto paskatino atsisakyti mėsos?
Apsinuodijau ir ilgą laiką į mėsą nė nenorėjau žiūrėti. Supratau, kad jos atsisakiusi, jaučiuosi kur kas lengvesnė, energingesnė, neapsikrovusi.
Tačiau nors mėsos atsisakiau, ji man šleikštulio nekelia – tiesiog nuo jos atpratau. Vis dėlto kadangi tenka dirbti įvairiuose projektuose, su restoranų verslais ir maisto pramone, kažkokius išskirtinius dalykus visuomet paragauju. Pavyzdžiui, esu ragavusi jautienos tartarą, kengūrienos.
Atrodo, kad jūsų vaikas valgo viską, o štai kitos mamos apie to paties brokolio įsiūlymą savo atžaloms galėtų tik pasvajoti. Kaip galvojate – ar jums pasisekė, kad sūnus mėgsta viską, ar tai paprasčiausiai priklauso nuo paruošimo?
Šioje vietoje užsikabinčiau sau mažą medalį. Visuomet taip galvojau ir tai pasiteisino – mūsų gyvenimas yra įpročių rinkinys. Nuo labai mažų dienų aš ėmiau jį pratinti prie daržovių, žuvies. Jau 3 metų jis valgydavo ir krevetes, ir midijas, ir jam tai būdavo labai skanu.
Vieną vakarą mes galime padaryti nuodėmę ir suvalgyti picą, todėl kitą vakarą valgysime sveikai. Paklausiu, ko jis norėtų, ir kartais jis paprašo kepto brokolio. Adas valgo viską – tiek silkę, tiek brokolius, tiek ir kitus vaikams neįprastus dalykus.
Žinoma, būdamas 7 metų, jis jau yra asmenybė, todėl turi tam tikrų produktų, kurių nemėgsta. Pavyzdžiui, jis nemėgsta paprikų, grybų. Tačiau aš niekuomet neprievartauju jo tai valgyti. Jis yra tikrai sveikas ir energingas vaikas, o mityba – svarbi to dalis.
Vaida, kaip žmogus, kuris virtuvėje kuria tikrus šedevrus, sugeba išlaikyti tokias kūno linijas?
Ne veltui sakoma, kad batsiuvys pats dažniausiai yra be batų. Kai ruošiu dideles vakarienes ir nuolat visko ragaudama tam paskiriu 5-6 valandas, atsisėdusi prie stalo valgyti dažniausiai nė nebenoriu.
O kalbant apie tą įprastą ritmą, negaliu sakyti, kad tai – genai. Aš iš tikrųjų valgau galvodama – nedaug ir dažnai. Labai svarbu įsiklausyti į save – tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks ir kitam. Gal pavyzdžiui toks ritmas, kaip mano, kitam būtų visai netinkamas. Aš esu sveika, neturiu jokių problemų, o ir atrodau taip, kaip man patinka – vadinasi, viskas tinka ir sutampa su mano organizmo poreikiais.
