Apie kilusį konfliktą S. Albavičiūtė prakalbo socialiniuose tinkluose. Paviešinusi laišką, ji prabilo apei draugės slėptas pajamas ir išdavystę.
Sandoris prasideda nuo nepasitikėjimo
„Pabaiga = nauja pradžia. Kažkada džiaugsmingų akimirkų ir be galo skaudžių įvykių suartinta draugystė davė pradžią projektui „Bus Visko“, kurį sukūrėme ir auginome su tuometine drauge Gintare. Būdamos ambicingos, darbščios, be galo skirtingos, tačiau stiprios kartu, svajojome pamatyti pasaulį bei jį parodyti kitiems – televizijos žiūrovams.
Šiandien, žvelgiant retrospektyviai, matau, kad buvau labai naivi – teisiškai neužtvirtinom ambicingų planų, vėliau virtusių sėkmingu verslu. Todėl po 10 bendrų darbo metų pasitraukiu iš SAVO PAČIOS sukurtos laidos, į kurią investavau labai daug laiko, energijos bei asmeninių finansų, nes buvau nors ir skaudžiai, tačiau labai vertingai pamokyta – negalima pasitikėti net ir artimais žmonėmis. Juk ne visų moralinis kompasas veikia vienodai.
Labai gaila, kad tada nepasinaudojau asmenine buvusios kolegės taisykle: kiekvienas geras sandoris prasideda nuo nepasitikėjimo.
Naujosios laidos sutartis su televizija buvo pasirašyta Gintarės jau turėtos įmonės vardu, tuo metu nesukant galvos ir tiesiog neįvertinant kritiškai, prie ko tai gali privesti.
Kaip neseniai paaiškėjo, to pakako, kad laidą, kurią visus tuos metus kūrėme dviese, Gintarė laiko savo asmeniniu verslu, o mūsų susitarimai yra tiesiog pamiršti. Be to, paaiškėjo, kad ne vienerius metus nuo manęs buvo slepiamos tikrosios gaunamos pajamos. Kadangi laidą kūrėme tik dviese, dėl šio projekto iš paskutinių jėgų derinau darbą su gyvenimą nuspalvinusia motinyste.
Ir net dieną prieš gimdymą filmavau interviu būsimam sezonui, o savo pašnekovus – bičiulius kalbinau gulėdama (dėl ko Monika Linkytė ir Vaidas Baumila iki šiol, tikriausiai, sapnuoja košmarus).
Gimus dukrytei, per jos pietų miegus nesiilsėdavau, o dirbdavau, nes vienos iš mūsų pasitraukimas būtų turėjęs tiesiogines įtakos projekto tęstinumui ir kokybei. Ne vienerius metus savo dėmesį dalinau abiems savo „vaikams“, nes abu buvo be galo svarbūs.
Kol galiausiai laidoje atsirado mūsų abiejų taip norimos papildomos samdomos redaktorės.
Simboliška, tačiau kai laida ėmė mažiau priklausyti tik nuo mūsų dviejų, „labai patogiu metu“ buvusi partnerė man pareiškė – šis kūdikis yra ne mūsų, o tik jos. Ne mūsų, o tik jos, kaip paaiškėjo, yra ir laidos uždirbti pinigai.
Nepaisant kitų žmonių godumo, mano naivumo ir neteisybės, gavau neįkainojamą pamoką. O per tiek metų prikaupiau visapusiškos patirties. Ir šiandien esu be galo dėkinga, nes paaugau, kaip žmogus.
O į šią situaciją žiūriu filosofiškai ir šį riebiai atsikastą kąsnį leidžiu toliau kramtyti. Vis tik, buvo atsikąsta per daug, ir net nukąstas pirštas, kas techniškai jau nebėra vegetariškas maistas, todėl kažkada vis tiek turėtų pasidaryti bloga.
Laida niekada nebuvo tiesiog darbas. Tai buvo ASMENIŠKAS visu kūnu, protu ir širdimi išjaustas projektas, o laida kurta tokia, kokią pati norėčiau žiūrėti ir nesijausčiau, jog ją įsijungęs žmogus tuščiai iššvaistė savo laiką – ne tik pasiklausė paskalų, tačiau ir kažką sužinojo.
Noriu padėkoti televizijai, o labiausiai visiems savo pašnekovams, kurios skaičiuoju šimtais. Už atvertas širdis ir pasitikėjimą. Visų jūsų atvirumas ir spalvingi gyvenimai praturtino ir mane pačią, o nufilmuoti interviu privertė susimastyti. Susimąstyti privertė ir ši situacija.
Juk kiekvienas geras sandoris prasideda nuo teisingo jo įforminimo. Net jei tą sandorį sudaro dvi draugės. Ir nesvarbu, kokie būtų žodiniai susitarimai, pareigų pasiskirstymai ir net finansiniai mainai, visa tai privalo būti užrašyta.
Kadangi viską, ką gyvenime veikiau, sukūriau pati, ir dabar suprantu, jog tai ne pabaiga, o nuostabus apsivalymas prieš naują pradžią. Todėl laikas užverti vienas duris ir pradėti naują gyvenimo etapą: pats laikas atsiversti savo TO DO list'ą, skirti daugiau laiko sau ir pildyti asmenines svajones.
O svarbiausia – pats laikas atidaryti tą ilgai kauptą idėjų sąrašą, kuriame tiek daug visko prirašyta ir laukia, kada galės išvysti dienos šviesą, kad net skamba varpai galvoje. Todėl – už naują pradžią. Ir už pamokas, kurias reikia išmokti“, – rašė S. Albavičiūtė.
