Kupina ramybės ir harmonijos, Sigutė švelniu balsu nukelia į erdvę, kurioje gyvena vienaragiai ir prabyla augalai bei gyvūnai.
Vaikystės prisiminimuose gimsta pasakos
Sigutė Ach ne tik yra išleidusi nemažai knygelių, kuriose puikuojasi pačios piešti piešiniai, bet ir iliustruoja kitų rašytojų kūrinius bei savo atvirukus. Kūrybinga moteris, paklausta apie gražiausias vaikystės dienas, panyra į svajingus prisiminimus.
„Mano vaikystės metai prabėgo įprastai, lankiau darželį, paskui mokyklą, o vėliau, galima sakyti, vaikystė baigėsi, nors aš manau, kad kaip tik prasidėjo, – šypsosi menininkė. – Ryškiai atsimenu lapus sename obelyne ir tarsi žibintus šviečiančius baltus obuolius. Vėliau radau nuotrauką, kurioje aš stoviu prie obels ant kėdės, o rankoje laikau lėlę. Obuoliai man tada atrodė galvos dydžio. Vaikystės prisiminimai susiję su dideliais daiktais, nors jie tokie nebūna. Turiu atsiminimą apie žaislinį telefoną, kurį vėliau radusi pamaniau, kad jis susitraukė.“
Kai kuriems žmonėms meno gyslelė yra įgimta, o kai kurie tik nugyvenę tam tikrą laiką pajunta ją turį. Sigutė sako nuo mažų dienų jautusi poreikį kurti. „Visada rasdavau, iš ko kurti – vielutės, molis, sniegas... Man pasisekė, kad tėvai manęs „neužgesino“ ir leido turėti savo pasaulį. Vėliau, baigdama mokyklą, svajojau apie keramiką, bet paskutinėse klasėse sudvejojau ir nutariau, kad perspektyviau bus stoti į pedagogiką. Po trejų metų studijų supratau, kad nieko nebus – meno pašaukimas nugalės. Atsidaviau tam ir darau tai iki šiol“, – džiaugiasi žinoma rašytoja ir dailininkė.
Vaikai – suaugusiųjų atspindys
Viena koja vaikystėje nuolat gyvenanti moteris pati užaugino du sūnus. Apie vaikų auklėjimą ji turi tvirtą nuomonę: „Savo atžaloms nieko specialiai įdiegti nesistengiau. Jie augo kartu su mano kūryba, ir tai buvo natūrali aplinka. Aplink juos virė visas mano kūrybinis gyvenimas – kalnai molio, dažai, popieriai. Paaugę abu sūnūs ėmė domėtis aktyviais berniukiškais užsiėmimais, o vėliau vienas iš jų vis dėlto pasirinko menus ir tapo juvelyru“, – pasakoja pašnekovė.
Kur šių dienų menininkui pasisemti įkvėpimo? Mūsų skubantis pasaulis, atrodo, nė kiek nejaudina Sigutės.
„Įkvėpimas kurti gimsta iš priešinimosi kasdienybei, rutinai. Aš tiesiog gyvenu, o mano dienos virsta kūryba. Kiekvieną dieną stengiuosi pajausti kaip atskirą gyvenimą, negalvodama, kas buvo prieš tai ir kas bus paskui. Ir esu laiminga. Iš esmės kūryba yra tiesiog buvimas žmogumi, tai, kaip šneki, vaikštai, valgai“, – savo gražaus pasaulio idėjomis dalijasi moteris.
Šia diena gyvenanti ir iš kiekvienos akimirkos džiaugsmo pasisemianti Sigutė neslepia, kad nėra linkusi planuoti. „Neturiu ateities planų, bet turiu svajonių. Planai yra toks dalykas, kuriems pasikeitus žmogus tampa nelaimingas. Stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir nekurti jokių didelių planų. Turiu vienintelį norą – kad ir ateityje man pavyktų taip gyventi“, – sako ji.
Kiekvienas kūrinys – lyg atskiras pasaulis
Kad galėtų kurti, Sigutei reikia nedaug: svarbiausia jai – aplinka. Paklausta apie įsimintiniausius savo kūrinius, moteris susimąsto. „Brangiausias darbelis yra tas, kurį tuo metu darai. Žinoma, visada lieka kūrinys, kurį nori pasidėti ir matyti, prisiminti emocijas, kurias jautei jį kurdama. Bet dažniausiai, kai knyga jau sukurta ir atspausdinta, ji tampa kūriniu, gimusiu vakar, o tu tuo metu jau gyveni kuo nors nauju. Niekada nežinai, kas iš tavo minčių gims – tai kūriniai, kurie mane pagauna, o ne aš juos“, – pasakoja Sigutė.
Kiekvienas suaugęs žmogus yra buvęs vaiku, bet ne kiekvienas moka juo išlikti, nors, pasak pašnekovės, reikėtų. „Suaugęs žmogus yra tas pats vaikas, tik jam tenka daugiau atsakomybės ir laisvės. Dažnas suaugusysis yra per mažai paglobotas ir per mažai pažaidęs. Kai patys išmokstame mylėti, nelaukdami, kad mylėtų mus, viskas įgauna didesnę prasmę“, – teigia menininkė.
Kalbėdama apie savo kūrybos prasmę žiūrovui, menininkė sako nesistengianti jam pataikauti. Ji įsitikinusi – ką žmonės norės, tą ir pasiims. ,,Mano kūryba iš pradžių buvo skirta tik man pačiai. Supratau, kad pasaulis labai didelis, ir kūriau sumažintą, stebuklingą jo versiją. O tie, kam mano pasaulis įdomus, įsilieja į jį, pasiima tai, ko jiems trūksta. Noriu, kad žiūrėdami į mano kūrybą, žmonės rastų save. Manau, kad kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“, – mintimis dalijasi Sigutė Ach.
Vaikai dabartiniame pasaulyje
Dažnas mano, kad naujausių technologijų era pakeitė mūsų dienų vaikus ir jie labai skiriasi nuo ankstesnės kartos, bet Sigutė su tuo nesutinka. „Dabartiniai vaikai yra laisvesni, bet jie niekuo nesiskiria nuo ankstesnių kartų vaikų. Mes gyvename ramybės laikotarpiu, o naujosios technologijos yra toks pats iššūkis, kaip kadaise buvo karas ar epochų lūžis. Vaikai visais laikais yra veikiami suaugusiųjų pasaulio ir turi prisitaikyti prie jo, o tai labai sunku“, – įsitikinusi menininkė.
Lygiai tokios pat nuomonės ji yra ir apie knygas. Pasak Sigutės, suaugusieji atriboja save nuo vaikų, skeldami pasaulį per pusę – vienas vaikams, kitas suaugusiesiems:
„Pasakos yra skirto visiems, jos išgydo ir suaugusio žmogaus sielą. Jei sakome, kad pasakos skirtos tik vaikams, vadinasi, esame sustingę. Nėra teksto, kuris būtų skirtas tik vaikui, nes tai, kas skirta vaikui, bus naudinga ir suaugusiajam. Pamenu, vaikystėje norėjau būti burtininkė. Turėjau labai ilgus plaukus, po baseino užtrukdavo, kol juos išdžiovindavau. Svajojau apie burtų lazdelę, kuria pamojusi galėčiau lipdama į baseiną plaukus pasitrumpinti, o išlipusi iš baseino vėl pasiilginti, kad nereikėtų taip ilgai džiovinti. Ir dabar, būdama suaugusi, aš sveikai pasvajoju apie stebuklų pasaulį, kuriame gyvena elfai ir kuriame galima bendrauti su gamta. Norisi stebuklingo tikroviškumo. O kai gerai įsiklausai, būni labai netoli to. Naktį mėnesienoje netoliese galbūt vaikšto vienaragis“, – savo kasdienybės pasaką jaukiai užbaigia pašnekovė.
