Po filmo „3 Sekundės“, pasakojančio apie Miuncheno olimpinių žaidynių krepšinio turnyro dramą, kurios sūkuryje buvo ir legendinis Lietuvos krepšininkas Modestas Paulauskas, premjeros Lietuvoje aktorius kiek nerimavo.
Juk būtent jam teko suvaidinti Lietuvos krepšinio „tėvą“... Jis nekantriai laukė M. Paulausko žodžių.
Po filmo peržiūros 72-ejų olimpinis čempionas negalėjo sutvardyti emocijų - žodžius lydėjo ašaros.
„Tu viską padarei labai gerai. Ačiū“, - susigraudinęs jis ištarė aktoriui.
Ir tada Ž. Tratas suprato, kad parduoti sielą prieš beveik dešimtmetį dėl galimybės įkūnyti vieną iš Lietuvos sporto didvyrių, vertėjo.
„Pamenu, kaip mano akys įsižiebė sužinojus, kad yra galimybė vaidinti M. Paulauską. Vaidinti tikrą legendą? Didvyrį? Aktoriui tai yra iššūkis, bet ir pats didžiausias malonumas“, - teigė Žilvinas.
Kelyje – ir baletas
Jis nieko nenustebins – pirmoji meilė sporto pasaulyje buvo krepšinis. „Man labai patiko krepšinis. Norėjau žaisti. Bandžiau stoti į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Buvau aukštas, bet nelabai sportiškas – šiek tiek apvalesnis. Manęs nepriėmė. Manau, kad treneriams pasirodžiau per lėtas“, - pasakojimą pradėjo Ž. Tratas.
Netrukus jis pradėjo lankyti bokso treniruotes.
„Tada supratau, kad boksas yra netgi įdomesnis už krepšinį, nes tai yra šimtą kartų sunkiau, ringe nėra komandos – jei pavargai, niekas tavęs ant suoliuko nepasodins ir kitas į aikštę neišbėgs. Ringe privalai pats atstovėti. Ir atsipalaiduoti ringe negalima, nes bet kada gali prasileisti smūgį. Boksas išugdė mano valią ir suformavo charakterį, kuris iki šiol man padeda siekti savo tikslų“, - užtikrintai kalbėjo įspūdingų duomenų – 195 cm ūgio ir 104 kilogramų svorio – aktorius.
Dar kartą viskas apsivertė gyvenime tapus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentu.
„Gyvenime liko fitnesas... Ir, žinoma, iš manęs niekas nesitikėjo, bet nusprendžiau užsiimti baletu. Antrame kurse žinojau, kad esu pakankamai sportiškas, tačiau mano kurso vadovas Jonas Vaitkus pastebėjo, jei nieko nekeisiu, nuolat ir teks vaidinti sportininkus arba apsauginius, banditus. Jis įspėjo, kad mano galimų vaidmenų amplitudė gali susiaurėti. Rinkausi tarp gimnastikos ir baleto. Nusprendžiau, kad baletas bus geresnė investicija į save“, - kalbėjo Ž. Tratas.
Dabar jis juokdamasis pripažįsta: sprendimas buvo labai geras, nes baletą lankė jis... Ir dvidešimt išvaizdžių merginų. „Buvo vienas malonumas, - juokėsi Žilvinas. - Be to, mane nustebino, kad baletas nėra lengvas pasivaikščiojimas po parką. Taip tik pasirodyti gali: stovi timpomis apsitempęs ir tampaisi. Taip nėra. Tai yra tarsi pilatesas – iškeli koją aukštai, laikai ir supranti, kad viskas... Prakaitas upeliais žliaugia per kūną...“
Nebijantys iššūkių
- Svajonės apie krepšinį, bokso ringas... Kada gyvenime atsirado noras tapti aktoriumi? – paklausiau Žilvino.
- Jeigu mano gyvenime nebūtų atsitikę tam tikri įvykiai, manau, būčiau tapęs profesionaliu sportininku. Paauglystėje buvau padauža, gal net labiau tiktų pasakyti, kad buvau tikras chuliganas. Nevengdavau prisigerti, parūkyti, o kartais ir narkotikų būdavo. Tai man trukdė. Teko išvažiuoti iš Lietuvos keturiems metais. Tuo metu man buvo penkiolika. Galbūt, jei būčiau toliau ėjęs sportininko keliu, viskas būtų kitaip. Išvažiavau, o ten jau man sportas nerūpėjo, nes reikėjo dirbti... Rūkymas tapo kasdienybe, gėrimas – taip pat. Emigracija man buvo labai skausminga.
- Teko labai greitai suaugti?
- Ir teko palaidoti savo sportines ambicijas. Pirmasis mano darbas Škotijoje... Spėk? McDonalde! O tai reiškia, kad čia pat ir valgydavau. Kartais netgi dukart per dieną tame pačiame McDonalde. Aš nebijau to pasakyti: paauglystėje susišikau kūną ir sveikatą. Tik grįžęs į Lietuvą – devyniolikos – pasibaigiau vakarinę mokyklą bei sutikau operatorių Algimantą Mikutėną, kuris atkreipė dėmesį į mano ūgį ir išskirtinę išvaizdą. To pakako. Nusprendžiau stoti į aktorinį. Dar prieš stojimus grįžau į bokso salę. Ten variau kiekvieną dieną. Kiekvieną mielą dieną, išskyrus sekmadienį, aš keldavausi penktą rytą, bėgdavau 10 kilometrų krosą, darydavau prisitraukimus, atsispaudimus ir „kovą su šešėliu“. Grįžęs namo papusryčiaudavau, numigdavau, o papietavęs nukeliaudavau į vakarinę mokyklą ir laukdavau bokso treniruotės. Tokiu režimu gyvenau gerą pusmetį. Tai buvo šuolis nuo mcdonaldinio škotiško pragerto gyvenimo būdo iki visiško išsivalymo. Tiek fiziškai, tiek emociškai. O besimokydamas LMTA pradėjau orientuotis į formas, pečių plotį, taliją... Prasidėjo fitneso ir baleto laikotarpis.
- Didysis sugrįžimas į bokso salę... Ar tuomet nebuvo minčių aukštumų siekti būtent sporte?
- Buvo. Jaučiausi iššvaistęs savo laiką Škotijoje veltui, jaučiausi nieko nedavęs visuomenei. Mano tikslas grįžus į Lietuvą buvo tapti gaisrininku. Žinojau, kad gaisrininkai turi savo olimpines žaidynes. Tikėjausi prasimušti į rinktinę kaip boksininkas. Toks buvo mano pirminis planas. Tačiau besitreniruodamas supratau, jog noriu tapti Europos bokso čempionu. Pradėjau tam ruoštis. Tačiau būtent tada įvyko lemtingas susitikimas su A. Mikutėnu ir jo „eik į aktorinį“. Esu jam už tai dėkingas, nes mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė.
- Lietuva prarado Europos bokso čempioną?
- Galbūt. Tačiau manau, kad dabar šalies bokse talentų netrūksta... O aš? Reikia tikėtis, kad Lietuva dabar turės pirmą tarptautinį vyrą aktorių. Ką turėjo prieš tai? Ingeborga Dapkūnaitė? O vyrai? Na, mano draugas Arnas Fedaravičius visai tvirtai laikosi Didžiojoje Britanijoje. Jam gal dar pasiseks.
- OK, tau pasakė, kad galėtumei būti aktorius... O tu bent žinojai, kad laukia sunkus stojamasis egzaminas?
- Ilga istorija. Pakalbėjęs su A. Mikutėnu grįžau namo ir tikrai pagalvojau „Ne, ne man“. Nes buvau girdėjęs gandų, kad mokslai LMTA labai brangūs, o ir įstoja tik „išrinktieji“. Be to, mane labai gąsdino mintis, kad ten renkasi tik visokie menininkai, banglai su dredais – tikrai maniau, kad negalėčiau ten pritapti. Atmečiau visas galimybes ten stoti. Tačiau „pasigooglinau“ apie A. Mikutėną, pamačiau, kokius darbus jis nuveikęs, kokius apdovanojimus yra gavęs. „Jeigu tokia asmenybė tau sako, kodėl ne?“ – tuomet pagalvojau. Tuomet pradėjau ieškoti informacijos apie stojamuosius egzaminus. Mane pakerėjo, kad pirmą kartą istorijoje buvo renkamas kino aktorių kursas. „Vat, kinas man patinka, - pagalvojau. – „Būsiu, kaip Stallone. Vat, čia gal visai ir nieko. Reikia tapti kino aktoriumi“. Užsidegiau. Pasižiūrėjau, ko reikia stojamiesiems. Reikėjo valstybinių egzaminų. O aš valstybinius laikiau tik anglų kalbos ir istorijos egzaminus. Tai kirto per mano galutinį balą. Bet didžioji kaupiamojo balo dalis priklausė nuo stojamojo egzamino. Pasižiūrėjau: prozos ištrauka, poema, vaidybinis etiudas, dainavimas, šokis. Pradėjau viskam ruoštis. Pamečiau galvą. Pasirinkau prozą – konsultavausi su mokytojais, kurie mokyklose mokė dramos. Jie man patarė pasirinkti Balio Sruogos „Dievų mišką“. Sutikau. Eilėraštis? Pasirinkau savo mėgstamo poeto patį liūdniausią eilėraštį. Pasiruošiau lietuvių liaudies dainą ir pradėjau lankyti užsiėmimus šokių mokykloje. Į viską žiūrėjau rimtai. Nusprendžiau, kad scenoje dainuodamas puikiai atrodyčiau su gitara. Įspūdis juk būtų kur kas geresnis. Nusipirkau gitarą. Ir išmokau porą dainų... Norėjau apgauti komisiją ir parodyti, kad esu įvaldęs gitarą, nors išmokau vos kelis akordus žiūrėdamas vaizdelius „youtube.com“.
Žinai, būtent boksas, sportas mane išmokė siekti savo tikslų. Visada žinau, kad reikės lieti prakaitą, stengtis, bet viską reikia padaryti gerai.
Stojamieji – kelnės, pamenu, buvo pilnos baimės. Atsimenu, jog tuomet pagalvojau, kad į ringą yra lengviau lipti negu į egzamino sceną. Kojos drebėjo, balsas drebėjo. Bijojau komisijos, kuri mane stebėjo susiraukusi. „Nepatikau aš jiems“, - pagalvojau tada. Tačiau po pirmojo turo jau sulaukiau šypsenos iš Dalios Michelevičiūtės. Praeidama koridoriumi dar man mestelėjo repliką „Holivudas“. Pradėjau savimi tikėti. Antras turas – mažiau žmonių, bet nebuvo taip baisu. Po trečiojo turo skelbimų lentoje buvo iškabinti kviečiamųjų studijuoti sąrašas. Manęs jame nebuvo. „Ot, - pamaniau. – Čia vieną akimirką „Holivudas, Holivudas“, o dabar net nėra sąraše“. Jau norėjau eiti namo, bet sutikau Aidą Giniotį. Nusprendžiau pasiklausti, kas buvo blogai. Pažiūrėjo jis į mane išpūtęs akis ir perklausė „Kaip tai nėra sąrašuose?“ Jis prisiminė, kad buvau įtrauktas į kitą sąrašą. Pasirodo, po antrojo turo jie žinojo, kad įstosiu – buvau įtrauktas į sąrašą, kuriame buvo kviečiamieji studijuoti nemokamai. Tada supratau, kad ne aš renkuosi profesiją, o būtent ji mane. Jau rudenį J. Vaitkus mane pasikvietė į teatrą... Pilnos salės, tikri vaidmenys, vėliau sulaukiau kvietimų vaidinti serialuose, mane pastebėjo užsienis – tai reklama, tai epizodinis vaidmuo. Užsisuko karjera.
- Pats tiki šia sėkmės istorija? Pragerta paauglystė, o dabar sėkmingas aktorius...
- Žinai, tuo metu, kai man buvo septyniolika, neturėjau didelių tikslų. Mintys apie tai, kad turėčiau kažko siekti, kad privalau kažką palikti po savęs – jos buvo ne man. Gyvenimo prasmės paieškos? Ne. Net negalvojau apie savo gyvenimą. Tiesiog egzistavau. Eidavau į darbą pakavimo fabrike – labiausiai demoralizuojantį darbą pasaulyje. Tiesiog sėdėdavau prie konvejerio ir dirbdavau tarsi robotas. To egzistavimo prasmė? Atsikeli ryte, parūkai, išgeri kavos, nueini į darbą, lauki vakaro, kada tave paleis iš darbo, grįžti namo, užsiverti porą „skarbonkių“ alaus prie teliko ir eini miegoti. Taip kiekvieną dieną iki išeiginių, kurias visas prageri su kokiu nors draugeliu. To gyvenimu negalėčiau pavadinti.
Dabar suprantu vieną dalyką, mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai daro įtaką galutiniam rezultatui mūsų sėkmei, išvaizdai ir banko sąskaitai. Mūsų įpročiai formuoja, kuo esame. Pasakysi, kad man išvaizda buvo duota tokia, kokia ji yra dabar? Aš tau galiu papasakoti, koks buvau anksčiau: pečių nerasta, užpakalis platus, pilvas apkaręs, papai kybojo. Veidas nuolat išpurtęs nuo pylimo būdavo. Paakiai pajuodę nuo nesveiko gyvenimo būdo. Akys – apsiblaususios. Man ant veido ir kūno buvo parašyta, kas esu ir kuo stengiuosi būti - Niekuo!
- Minėjai, kad per stojamuosius buvo baisiau negu ringe. Pameni savo pirmą kovą ringe?
- Atsimenu savo pirmas varžybėles. Dvidešimties man dar nebuvo. Pamenu, iš pradžių labai bijojau, bet tik žengęs į ringą supratau, kad mano priešininkas yra silpnesnis už mane. Tai pajutau per pirmas penkias sekundes. Kodėl bijojau? Nes bokse nėra taip, kad aukštesnis, reiškia, kad esi geresnis. Nenuvertinau savo priešininko, nors mačiau, kad jis žemesnis ir sportinė forma nėra jau tokia gera. Tikėjausi, kad jis gali būti labai greitas ir techniškas. Jaučiau įtampą. Atsipalaidavau tik suvokęs, kad jis nėra už mane geresnis. Ir dabar gyvenime aš suprantu paprastą dalyką: vaidmuo, santykiai, boksas – kuo tu esi labiau atsipalaidavęs, tuo geresnį rezultatą pasieki. Tai nereiškia, kad turi stovėti it pavėpęs. Turi būti susikaupęs, bet ne įsitempęs. Čia yra gyvenimo esmė. Tai galioja tiek gyvenime, tiek sporte – ar metant baudas, ar scenoje, ar sprendžiant konfliktą su savo mylimąją.
- Grįžkime į dabartį: 195 centimetrų ūgis, platūs pečiai, sixpack‘as...
- Na, kol kas dar turiu sixpack‘ą (juokiasi). Atrodo, kad po visų švenčių jo neturėtų būti, bet jis vis dar liko.
- Sveika mityba, poilsis, sportas... Kokia yra paslaptis?
- Šiuo metu dabar dažnai mane galima pamatyti ant bėgimo takelio. Tačiau nebėgu, o einu. Mėgstu vaikščioti. Jeigu nebūtų žiemos, aš atsisakyčiau automobilio ir tiesiog vaikščiočiau. Vilniuje yra labai smagu vaikščioti. Šiame žaliame mieste yra labai daug įvairių takelių... Maskvoje tai yra tiesiog fiziškai neįmanoma: oras užterštas ir tai neteikia malonumo. Klausi mano paslapties? Man pasisekė. Kai atsisveikinau su boksu, susidomėjau fitnesu ir labai džiaugiuosi, kad mano kelyje pasitaikė treneris Andrius Pauliukevičius. Jo požiūris persiteikė man. Supratau, kad pagrindinė esmė nėra greitai auginama masė, reikia kreipti dėmesį į ilgaamžiškumą. Pirmoje vietoje visada yra sveikata, lankstumas, gražios proporcijos, o ne tik „bickė“ ir krūtinė išsipūtusi. Visur turi būti balansas: tiek treniruotėse, tiek poilsyje. Ne visada daugiau yra geriau. Būtent Paulius man įskiepijo šį požiūrį. Anksčiau aš galvodavau tik apie rezultatą: nemėgstu sportuoti, bet tai darau, nes noriu pasiekti rezultatą. O dabar sportas tapo mano gyvenimo būdu. Tai yra mano gyvenimo dalis, lygiai taip pat, kaip ir dantų valymas. Kai užsikaifuoji veikloje, rezultatai aplanko savaime... Kalėdos? Naujieji metai? Bet vis vien sixpack‘as savo vietoje. Nes toks jau yra gyvenimo būdas. Ir nereikia čia jokių fanatizmų, ekstremalių dietų ir milžiniškų svorių treniruotėse. Matau salėje tuos jaunus bachūrėlius, kurie ateina į sporto salę ir traukia tris kartus daugiau negu aš, nors patys sveria perpus mažiau. O aš žiūriu ir galvoju „o kam jums to reikia?“ Aš suprantu profesionalus – galiūnus, kultūristus – gal jiems to ir reikia. Bet sveikata, gera savijauta, išvaizda? Taip, tai man, aktoriui, yra svarbu. Jeigu to neturėsiu, prarasiu dalį vaidmenų. Bohemiškų aktorių turime sočiai ir aš tikrai nenoriu būti įrašytas į jų sąrašą.
- Filmas „3 sekundės“, kuriame suvaidinai patį Modestą Paulauską...
- Akys įsižiebė, kai sužinojau, kad yra galimybė vaidinti Modestą Paulauską. Vaidinti tikrą legendą? Didvyrį? Aktoriui tai yra iššūkis, bet tuo pačiu ir pats didžiausias malonumas. Manau, kad mažai žmonių Lietuvoje žino, kad jeigu M. Paulauskas nebūtų tapęs olimpiniu čempionu, kažin ar Lietuvoje tas krepšinis būtų tapęs tokiu populiariu. Kai Modestas tapo olimpiniu čempionu Miunchene, visi jauni berniukai, įskaitant ir Arvydą Sabonį, užsimanė tapti krepšininkais. M. Paulauskas buvo A. Sabonio pirmasis krepšinio treneris. Aš Modestą vadinu Lietuvos krepšinio tėvu. Ta religija, karštinė dėl krepšinio – tai yra jo nuopelnas. Visi geriausi šalies krepšininkai dabar gali jam padėkoti.
Suvaidinti Modestą? Tai yra didžiausia garbė. O įdomiausia yra tai, kad filmas „3 sekundės“ jau spėjo tapti čempionu – visi kritikai jį išliaupsino, Rusijos žiūrovai internete jį įvertino 8,6 balo. Tokio įvertinimo neturi nė vienas rusiškas filmas. Tai yra geriausias rusiškas filmas per 25 metus. Ir džiugu, kad „3 sekundės“ jau atsipirko finansiškai. Jau dabar jis yra pats pelningiausias filmas Rusijos kino istorijoje. Fenomenas? Filmas yra nesveikai geras (juokiasi). Ir ne dėl to, kad aš jame vaidinu. Taip, krepšinio ten yra daug, tačiau tai tėra didelė gyvenimo metafora. Juk gyvenimas yra tarsi žaidimas, o ką kiekvienas esame pasiryžęs padaryti dėl jo?
Didžiuojuosi šiuo projektu ir šiek tiek net pavydžiu rusams, kad būtent jie sukūrė šį filmą. Lietuviai dar kol kas tokio vaidybinio filmo apie savo komandą neturi. Šiam filmui paskyriau tris savo metus: daug treniruočių, prakaito ir filmavimo ir laukimo. Filmas ne vieną kartą buvo pradėtas kurti, vėliau atidėtas... Jau netikėjau, kad jis išvys dienos šviesą. Bet viską atpirko paties M. Paulausko ašaros po premjeros. Man, aktoriui, tai yra pats didžiausias įvertinimas. Jaučiuosi įvykdęs savo misiją. Džiaugiuosi, kad Modestui patiko.
- Kiek fiziškai teko paplušėti filmavimo metu?
- Mes keturis kartus per savaitę žaidėme krepšinį. Treniruotės – iš dviejų dalių. Pirmoje atidirbinėjome filmo scenas, antroje tiesiog žaisdavome krepšinį. Su mumis dirbo Aleksandras Belovas, legendinio Sergejaus Belovo sūnus, kuris labai daug žinojo apie krepšininkų charakterius ir krepšinį. Būtent jis man pasakė, kad 1972-aisiais rinktinėje M. Paulauskas buvo pats stipriausias ir geriausiai atrodė fiziškai. Tai matosi ir nuotraukose – labai gražiai „sudėtas“ krepšininkas. Žinoma, nuolat treniravausi sporto salėje dėl gražių kūno linijų. Juk tai yra kinas – čia reikia ir seksualumo.
- O kas toliau, Žilvinai?
- Aš labai toli į ateitį nežvelgiu. Nes tikiu, kad daugelio liūdnų momentų priežastis yra faktas, kad mes per dažnai žvelgiame į ateitį. Esu linkęs koncentruotis į „dabar“ ir rytojų. Tai man padeda išlikti ramiam. Šiuo metu aš rašau scenarijų. Noriu prikelti dar vieną didingą Lietuvos sporto legendą, kurią daugelis jau yra pamiršę. Tai bus sportinė drama... Daugiau detalių kol kas nenoriu atskleisti, tačiau netrukus sulauksite žinių.
