Sekmadienį oficialioje ceremonijoje apdovanojimą pristatė premjerė Ingrida Šimonytė, o laureatą paskelbė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
„Suprantu, kad kartais menininkai savo kūrinius – toks jau likimas – paženklina savo krauju ar net gyvybe (...). „Auksinė gervė“ skris labai aukštai – pas ryžtingą, drąsų ir bebaimį žmogų, kuris tapo žmogumi legenda visiems laisviems laisvo pasaulio žmonėms, pas tą didį žmogų, kurio šešėlyje maži ieško užuovėjos“, – sakė premjerė Ingrida Šimonytė.
Ceremonijoje parodytame vaizdo įraše V. Zelenskis citavo M. Kvedaravičiaus pasakytus žodžius sukūrus filmą „Mariupolis“: „Jei mes gyvename tam tikrame pasaulyje, mes girdime tam tikras dainas, klausomės radijo, žiūrime tam tikrą kiną – visa tai sukuria mus, sukuria mūsų mentalitetą“.
„Tai buvo Manto Kvedaravičiaus žodžiai, taip jis komentavo savo sukurtą filmą, skirtą Mariupoliui, filmą, kuriuo jis norėjo parodyti, kaip karas veikia miestą, kaip karas keičia žmones. Ir šie, lyg ir paprasti žodžiai, iš tiesų yra yra apie tai, koks yra žmonių gyvenimas, kokie jie yra žmonės“, – kalbėjo V. Zelenskis.
Anot Ukrainos vadovo, būtent menas „visuose savo pavidaluose ir visomis prasmėmis“ formuoja žmones bei juos apšviečia, arba atvirkščiai – įkalina juos tamsoje ir mele“.
„Ir tai gali būti kino, knygų, dainų, radijo atsakomybė. Visko, ką mes girdime, matome ir skaitome. Būtent dėl šios priežasties labai svarbu skleisti tiesą, palaikyti meną, kuris skirtas gyvenimui, o ne tiems, kurie nori tą gyvenimą sunaikinti. Ukrainiečiai visada prisimins Mantą Kvedaravičių kaip žmogų, kuris buvo būtent toks. Šis žmogus tikrai vertas „Auksinės gervės“, – sakė Ukrainos prezidentas.
V. Zelenskis pabrėžė, kad M. Kvedaravičius brangino gyvenimą ir visada pasisakydavo prieš tai, kas jo požiūriu kėlė grėsmę gyvenimui ir tai, pasak Ukrainos prezidento, buvo „labai dėmesingas požiūris“.
„Prašau jūsų, kad jūsų požiūris būtų toks pat dėmesingas, kad jūs irgi palaikytumėte gyvenimą, kad nepamirštumėte apie Ukrainą, apie Mariupolį ir apie tai, kad šis karas, atėmęs manto gyvybę – Rusijos karas prieš Ukrainą. Jis turi pasibaigti. Pasibaigti kuo greičiau“ , – kalbėjo jis.
I. Šimonytė į kino apdovanojimų ceremonija atvyko dėvėdama tradicinius ukrainietiškus siuvinėtus marškinius vyšyvanką. Dar prieš paskelbiant M. Kvedaravičių laureatu kalboje didžiausią dėmesį taip pat skyrė karui Ukrainoje, sakydama, kad daugelio mūsų draugai ar pažįstami „šiandien iš tiesų gyvena trileryje su siaubo elementais.
„Ir mes su skausmu suprantame, kad tai, apie ką norėjome būti tik skaitę istorijos knygose ir matę meniniuose filmuose, šiandien yra kažkieno kasdienybės dokumentika. Bet tai yra ir tas laikas, kada visų sričių menininkai, įskaitant ir kino menininkus, turi rasti, ką pasakyti sau ir mums visiems“, – kalbėjo ji.
45-erių lietuvis kino kūrėjas, kultūros antropologas M. Kvedaravičius balandžio pradžioje žuvo Mariupolio mieste, į kurį atvyko miestui jau esant Rusijos pajėgų apsuptyje ir kūrė savo pirmojo filmo apie šį miestą tęsinį.
Už žuvusį sūnų „Auksinę gervę“ atsiėmusi jo mama Danguolė Kvedaravičienė sakė, kad šio apdovanojimo kaina „tikrai didelė“.
„Bet vis tiek esame dėkingi visiems, kurie leido pajusti, kad Manto gyvenimas nėra tik mūsų gyvenimas, dėkingi visiems, kurie Mantą mylėjo ir pažino tokį, koks jis buvo. Ačiū, Mantas tikriausiai būtų labai apsidžiaugęs“, – sakė D. Kvedaravičienė.
Apdovanojimų organizatoriai taip pat skyrė finansinę paramą M. Kvedaravičiaus artimiesiems, taip pat ir jo vaikams.
M. Kvedaravičius yra sukūręs penkis filmus, visi jie sulaukė sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, profesionalų ir kino žiūrovų dėmesio. Jis debiutavo filmu „Barzakh“ (2011), kalbančiu apie dingusius žmones Čėčėnijoje, jų artimųjų traumas.
Pirmąjį „Mariupolį“ režsierius sukūrė 2016 metais. Jis pasakojo apie 2014–2015 metais vykusius karo veiksmus šiame mieste. Šių metų vasarį Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir pradėjus aktyvius karo veiksmus šalia šio uostamiesčio ir mieste, M. Kvedaravičius nuvyko ten kurti filmo tęsinio.
