Tibetas dažnai vadinamas pasaulio stogu. Būtent Tibete, ant pasaulio stogo, daugiau kaip prieš du tūkstančius metų atsirado nuostabi šunų veislė – ši cu. Šie šuneliai, iškeliavę iš savo gimtinės su prekeivių karavanais, Kiniją pasiekdavo jau suaugę. Juk ne juokas įveikti 3 500 kilometrų. Žiūrint į šį dekoratyvų šunelį neatrodo, kad jis būtų atsparus karščiui, šalčiui ar varginančioms kelionėms. „Yra atvirkščiai! – tikina ši cu gerbėja klaipėdietė Eglė Palaimaitė. – Ši cu yra labai tvirti, ilgaamžiai, puikiausi žmogaus gyvenimo palydovai“.
Iškeliavo ir vėl sugrįžo į gimtinę
Į tolimą kelią ši cu šuniukai išvykdavo ne šiaip sau. Jie buvo pati brangiausia gyvoji dovana, tikra brangenybė – Budos simbolis. Keliaudavo ne tik kaip dovanos, bet ir kaip antgamtiniai sargai – dalailamos visuomet pasiimdavo keturkojų bendrakeleivių. Juos vadino Gang Sing, baltaisiais snieginiais liūtais. Dalailamos keliaudavo saugiai – juos lydėjo ne bet kas, o žvėrių karaliai liūtai. Energingi, pasipuošę liūto karčiais šuniukai buvo ne prasčiokų, o vienuolių ir didikų palydovai. Tais laikais Tibete ir Kinijoje ypač žavėtasi baltakailiais ši cu, nors patiko ir margi šunyčiai, nes šių kaktą puošė balto kailio juosta – tikrasis Budos ženklas.
Ši cu nusileido nuo Himalajų, kad taptų Kinijos imperatorių žaisliukais. Senovės Kinijoje veisė labai miniatiūrinius ši cu, imperatoriaus rūmuose Pekine gyvendavo kelios dešimtys įvairių dekoratyvių šunelių, bet tarp jų būtinai sukiodavosi porelė mažyčių ši cu.
Sklando ir kita ši cu veislės kilmės versija: jie atsirado, kai kinai suporavo Lasos apsą su pekinu. Kinologai ir dabar įrodinėja, kad ši cu yra „tarpinis“ pekino ir Lasos apso variantas, tai patvirtina rytietiški ši cu snukučio bruožai, kailio spalvų įvairovė, charakteris.
Kai ši cu ir kiti veisliniai šunys dėl komunistinio režimo buvo priversti palikti gimtinę, šunų mylėtojai nemanė, kad išsiskyrimas bus toks ilgas. Tik šio amžiaus pradžioje Kinijoje atšaukti suvaržymai, tik dabar atkreiptas dėmesys į veislinių šunų padėtį – iš šių kraštų kilusių šunų palikuoniai antrąkart „suranda“ savo gimtinę.
Europoje ši cu veislei daug nusipelnė anglė Lady Brownring. Tai atsitiko 1928 metais, kai jos sutuoktinis, Rytų kariuomenės generolo adjutantas, daug laiko praleidęs Kinijoje, paprašė savo senų bičiulių atsiųsti dovaną žmonai – ši cu šunelių. Taigi du šunys (patinas Hibou ir kalytė Shu-ssa) slapta buvo išvežti iš Kinijos į Didžiąją Britaniją. Ponia Brownring šia dovana buvo pakerėta. Ji ėmė veisti ši cu, dalyvauti su jais šunų parodose ir, galima teigti, padovanojo mums nuostabią šunų veislę.
Jie ne loja, o čirena...
Lietuvoje pirmieji ši cu pasirodė 1992-aisiais, bet didelio susidomėjimo tąsyk nesulaukė. „Reikėjo dešimtmečio, kad ši cu pritaptų mūsų krašte“, – sako ši cu veislyno „Lemūro“ savininkė Eglė Palaimaitė, šiuo metu laikanti penkis šios veislės šuniukus.
Paklausta, kuo ją žavi ši cu šuniukai, E.Palaimaitė nedvejodama atsako: „Žavi savo charakteriu! Ši cu visuomet buvo šunys kompanionai. Jie nesargavo, nemedžiojo ir neganė galvijų. Manau, todėl nepasitaiko, kad ši cu būtų suirzęs, piktas ar drovus. Ši cu gali suloti ant praskridusio paukščiuko ar drugelio, bet tik tiek ir bus to „triukšmo“. Ši cu žodynas labai turtingas: jie ir dainuoja, ir čirena – kaskart savaip išreiškia emocijas“.
Veisėjos nuomone, tai viena iš meiliausių šunų veislių. Jiems nereikia nieko daugiau, tik būti su savo žmogumi. Ši cu mėgsta bendrauti, būti greta, nors, kita vertus, yra pakankamai nepriklausomi ir neįkyrūs. Šie šunys judrūs ir linksmi, tačiau išdidūs. Jie jaučia žmogaus nuotaikas ir žino, kada neįkyrėti. Iš šalies žiūrint, gali pasirodyti, kad ši cu net arogantiški, o tai viso labo gero išsiauklėjimo ir taktiškumo ženklas: juk liūtai nesitrina aplink kojas ir nemaldauja numesti kąsniuką...
Ši cu arogancija tik išorinė – „snieginis liūtas“ nuoširdžiai myli ir yra pasirengęs dalytis šia meile.
„Ši cu lengvai ir greit prisitaiko prie aplinkos. Nesvarbu, ar tai butas, namas, miestas, ar didelė užmiesčio erdvė“,– sako veisėja, dažnai su savo šunimis išsiruošianti į parodas ir, beje, beveik visuomet jose laiminti. Ši cu gana aktyvūs ir kambaryje, todėl gerai jaučiasi ir be kiemo žaidimų, taigi jiems nereikia didelių erdvių. Šios veislės šunys greit susigyvena, matyt todėl žmonės, įsigiję vieną ši cu, pradeda dairytis jam draugo arba draugės. Jie gerai sutaria ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų veislių šunimis bei gyvūnais.
Ir, be abejo, didžiausia ši cu puošmena – tankus ilgas dvigubas kailis švelnia pavilne. Tai vieni iš nedaugelio šunų, kurių kailis neturi vilnos, taigi alergiški žmonės juos gali laikyti. Be to, jie nevargina savo šeimininkų sezoniniu šėrimusi, negyvi plaukai paprasčiausiai iššukuojami šepečiu. Kad ši cu gerai jaustųsi, o kailis visada išliktų gražus, tenka kasdien šukuoti, kas savaitę maudyti, vedžioti į šunų kirpyklą. Plaukus virš akių būtina suimti, surišti gumyte arba kaspinėliu, nes kitaip sruogos kris ant akių ir jas dirgins – surišta uodegėlė laikoma didžiausia jo puošmena, tuomet ši cu tampa panašus į chrizantemos žiedą.
