Ar juoktis galima iš visko? Šis klausimas suko, suka ir greičiausiai dar ilgai suks įvairių komikų ir kūrėjų galvas. Net šiandien, Ukrainoje žūvant tūkstančiams civilių, greičiausiai kam nors jau kilo klausimas – o kada bus galima išsityčioti iš Putino ir jo karių? O tiems, kurie jau šaiposi, turbūt kirba kita mintis – ar sumenkindamas priešą, nesumenkinu nuo jo rankos kritusių aukų atminimo?
Tokia pat jautria tema, ko gero, dar ilgai išliks ir Holokaustas bei Adolfo Hitlerio pradėtas Antrasis pasaulinis karas. Nors minėto diktatoriaus vardas jau kelis dešimtmečius yra linksniuojamas įvairiausiose medijose iš komedinės pusės, pradedant Čarlio Čaplino „Didžiuoju diktatoriumi“ ir baigiant interneto kultu tapusiu „Kung Fury“, tačiau ne visiems tai pavyksta padaryti „skaniai“ ir neperlenkiant lazdos.
Tačiau puikiai su šia misija susitvarkė Naujosios Zelandijos kino genijus Taika Waititi. Jis iškėlė vidurinį pirštą ir sukūrė, kaip jis pats sako, satyrą prieš neapykantą, pastatydamas vieną unikaliausių ano dešimtmečio filmų „Zuikį Džodžo“.
Kino padangėje savo žvaigždę ryškiau įžiebęs su 2014 metų komedija „Ką mes veikiame šešėliuose?“, Taika Waititi nenustojo stebinti kinomanų savo itin kokybiškai susuktomis, cinizmo ir itin specifinio humoro persmelktomis juostomis. Galiausiai 2019 metais „Zuikis Džodžo“ padėjo jam priartėti prie kino industrijos Olimpo ir nuskinti „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų. Tiesa, juosta buvo nominuota ir Akademijos apdovanojimui už geriausią metų filmą, tačiau čia nusileido mano jau aptartam „Parazitui“.
Taika Waititi visuomet išdidžiai nešioja sarkazmo akinius, nenusiimdamas jų ne tik realiame gyvenime, bet ir žvelgdamas pro juos į savo kūrybą. Šis sarkazmo ir satyros sluoksnis padėjo režisieriui tapti vienu unikaliausių šio amžiaus kūrėjų, kurio tam tikri juostose naudojami humoro elementai leidžia iš karto atpažinti kieno filmą žiūrime.
To pasaulio kinomanų širdis jau užkariavusio humoro apstu ir „Zuikyje Džodžo“. Filme pasakojama apie nacistinėje Vokietijoje su mama, kurią vaidina charizmatiškoji Scarlett Johansson, gyvenantį dešimtmetį Johanesą Betclerį, kurį aplinkiniai vadina tiesiog Džodžo. Berniukas priklauso hitlerjugendo organizacijai ir yra šventai įtikėjęs visais diktatoriaus Adolfo Hitlerio skleidžiamais melais. Tai puikiai iliustruoja filmo pradžia, kai mažasis Džodžo drąsiai bėga miesto gatvėmis, kiekvienam sutiktam praeiviui išrėkdamas „Heil Hitler“, taip tarsi visam pasauliui parodydamas, kad yra tikras nacis ir tuo didžiuojasi (beje, šią sceną puikiai papildo vokiška Bitlų hito „I Want To Hold Your Hand“ versija).
Džodžo nuolat seka ir vaikytis šių supuvusių „vertybių“ skatina ir paties režisieriaus Taika Waititi įkūnytas Hitleris. Tiesa, tai nėra tikrasis fiureris, tačiau apie tai kiek vėliau... Visas mažojo nacio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis sužino, kad jo namuose slepiasi jauna žydaitė Elsa. Po nesėkmingo bandymo atsikratyti savo „mirtina prieše“, Džodžo nusprendžia sudaryti paktą su mergaite ir leisti jai likti tol, kol ši atskleis jam visas „demoniškųjų“ žydų paslaptis, kurias berniukas sudės į knygą.
Šis tyras, visiškai skirtingai pasaulį suvokiančių vaikų ryšys ir bendravimas tampa bene stipriausiu filmo akcentu. Tiek Elsa, tiek Džodžo ima mokytis vienas iš kito ir padeda vienas kitam suvokti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
„Zuikį Džodžo“ mačiau jau tiek kartų, kad suskaičiuoti neužtektų net visų keturių galūnių pirštų. Kas verčia mane grįžti prie filmo vėl ir vėl ir vėl? Ogi lengvumas. Yra galybė neblogų filmų, kurie turi lengvus, nei proto, nei emocijų pernelyg neapkraunančius scenarijus, tačiau šis Taika Waititi šedevras yra kitoks – jis stipriai paliečia ir jausmus, ir mintis, tačiau yra įvilktas į tokį absurdišką ir nerūpestingą apvalkalą, kad net su skaudžiomis kai kurių personažų dramomis susigyventi tampa lengviau.
Kiek daugiau peržengti ribą režisieriui leidžia ir jo pasirinktas Hitlerio pateikimas. Filme jis nėra realus asmuo, jis – viso labo tik įsivaizduojamas dešimtmečio berniuko draugas. Čia jis vaizduojamas kaip itin ekscentriškas, linksmas ir spalvingas – visiška priešingybė savo tikro gyvenimo atitikmeniui.
Tai, kad Hitleris yra tik Džodžo vaizduotės vaisius, galima pastebėti ir iš to, kaip jis keičiasi. Filmo eigoje berniukas vis labiau supranta, kokie siaubingi yra jo idealai, tad persimaino ir pats diktatorius. Jis nurimsta, net jo rūbai tampa blyškesni ir mažiau puošnūs. Galiausiai Hitleris netenka kantrybės ir atskleidžia net agresyviąją savo pusę, nuolat rėkdamas ant Džodžo. Fiureris nėra tiesiog įsivaizduojamas draugas. Jis yra Džodžo moralės įkūnijimas – tarsi nacistinė ant peties tupinčio velniuko versija.
Filme gausu genialiai paslėptų detalių, kurios padarys kiekvieną peržiūrą unikalia, o iš pačios istorijos turės daug pasimokyti tiek vyresni, tiek ir jaunesni žiūrovai. Tad kviečiu nepraleisti progos pamatyti „Zuikį Džodžo“ pirmą ar net dešimtą kartą, o tai padaryti galite jau šį šeštadienį 21:30 per TV3 televiziją.
