Anot jos, paskutiniam vasarotojui persikėlus keltu į Klaipėdą, Neringoje prasideda kitas sezonas – vietiniai grįžta į savo ritmą, darbus, mokslus, bendruomenė suartėja. „Nuo rudens sunkiai rasdavau laisvo laiko. Ryte – mokykla, po jos būreliai, ir štai, žiūrėk, vakaras… Žmogui veiklos gali pritrūkti ir Vilniuje. Svarbiausia – požiūris, kiekvieno iš mūsų būdas, siekiai ir norai. Užsisėdėti gali ne tik tarp marių ir jūrų”, – šypsosi aktorė. Mergina pasakoja, kad jei pristigdavo pramogų Nidoje, su draugais keliaudavo į Klaipėdos koncertus ir teatrus: „Gal kiek sunkiau būdavo, kai įsisiautėdavo uraganas, stiprus vėjas neleisdavo plaukti keltams. Pamenu, kartą net savaitę likome be šviežio pieno ir duonos!” Vaikystė Nidoje aktorei – didžiausias džiaugsmas. „Netiesa, kad gimęs mažame miestelyje gausi silpnesnį išsilavinimą ar mažiau pasieksi gyvenime, – tvirtai įsitikinusi Justė. – Reikia tik užsispyrimo ir noro. Esu dėkinga tėvams už savo vaikystę. Už tai, kad ją turėjau. Kad tėvai vadovavosi ne auklėjimo ar barimo, bet mokymo ir supratimo taisyklėmis.” Justei svarsto, kad jos herojė Laima iš LRT serialo „Meilė kaip mėnulis” tokios laimingos vaikystės kaip ji neturėjo. Aktorė neabejoja: jauno žmogaus asmenybę formuoja pavyzdžiai, kuriuos mato augdamas, tėvų įskiepytos vertybės, meilė ir dėmesys. „Aš susikūriau Laimos vaikystę. Ji – mergaitė iš kaimo, į Vilnių atvykusi užkariauti pasaulio. Bet kokia kaina siekia populiarumo, lipa visiems per galvas, kad pasiektų savo tikslą ir rastų vietą tarp pramogų pasaulio elito”, – įsivaizduoja Justė. Tačiau ji nesmerkia savo herojės. Kas žino, gal nebuvo žmogaus, kuris laiku ją apkabintų?
