Kiekvienas prarandame dalį žmogiškumo ir tampame šaltesni, kai perskaitome žinių straipsnį apie žudomus gyvūnus, kokį beprotį, įkaitu paėmusį mažą mergaitę, ar dar kokią nors visuomenės atmatą, pavogusią ir iššvaisčiusią žmonių sunkiai sutaupytus pinigus ar sunkiai uždirbtas pensijas, rašo tinklalapis listverse.com.
Bet tai nėra mūsų pačių kaltė. Kad ir kaip tai mums nepatinka, šie įvykiai prisideda prie visų mūsų gyvenimo istorijų. Šių istorijų visuma apsprendžia, kaip mes reaguosime naujoje situacijoje.
Jei žmogus visą gyvenimą praleidžia teigiamoje aplinkoje ir apsuptas tik gerų įvykių, tai ir jo požiūris į gyvenimą bus teigiamas. Jei žmogus yra nuolat supamas neigiamų įvykių, tai ir jis pats bus tamsaus būdo. Mes gyvename tarp šių dviejų kraštutinumų, balansuodami tarp tamsių ir šviesių atspalvių.
Dauguma skaitančių šį straipsnį turbūt yra ganėtinai sėkmingi žmonės. Visgi, turime stogą virš galvos, kėdę po užpakaliu ir kompiuterį prieš akis, todėl turimu turtu lenkiame didžiąją Žemės gyventojų dalį. Ir vis tiek laimingi mes nesame, vis atrodo, kad galėtų būti geriau. To priežastis paprasta: mes visi tapome išlepintais ir išpuikusiais nenaudėliais, kurie nori vis daugiau ir daugiau, bet mainais į tai nieko pasiūlyti negali.
Praradome tą gerą jausmą, kuris užplūsta padedant kitiems ar sėkmingai pabaigiant pradėtą darbą. Kas atsitiko, kad iš „geriausios kartos“ tapome išlepusiais per tokį trumpą laiko tarpą? Šiame sąraše aptarsime keletą faktorių, kurie galėjo turėti įtakos šiam pasikeitimui ir kurie yra unikalūs mūsų laikotarpiui.
7. Jautrumo praradimas
Pamenu pirmą kartą, kai žiūrėjau siaubo filmą „Mirusiųjų Aušra“ (angl. „Dawn of the Dead“). Turėdavau nusisukti nuo televizoriaus per kiekvieną „zombiai valgo žmones“ sceną. Lygiai taip pat turėjau nusisukti ir per policininko kankinimo sceną filme „Reservoir Dogs“.
Šiandien aš jau turiu imunitetą tokioms žiaurioms scenoms, nesvarbu, ar jos tikros, ar tai tik kino magija. Praradau jautrumą, o kartu su manimi jį prarado ir visuomenė. Kai kurie mažiau už kitus, bet nepaveikto neliko nė vieno.
Štai palyginkite Čarlio Lindbergho pagrobimą (tai turbūt daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs pagrobimas visame 20-ajame amžiuje, įvykęs 1932 metais) su bet kokiu žiauriu tėvų elgesiu prieš savo vaikus ar kokia nors žmogžudyste ir suprasite, apie ką kalbu.
Mane tikrai neramina šiais laikais sparčiai augantis smurtas mokyklose, nykstanti pagarba vaikams ir moterims (žiauri ir iškrypusi pornografija plinta itin sparčiai), lengva ranka pradedami didžiuliai karai ir visiškas empatijos nejautimas badaujantiems vaikams, kurių vienintelis nusikaltimas yra tas, kad jie gimė ne vietoje ir ne laiku. Šie dalykai verčia susirūpinti augančios kartos sugebėjimu užjausti kitą žmogų.
Dabar beveik kiekvienas turi internetą, o jis mums yra tarsi naujas žaislas. Verčiau žaisime juo iki kol pradės pykinti, negu susimastysime apie tai, kokią įtaką šis naujas žaislas turės mūsų moraliniam kompasui, mūsų esybei ir tuo pačiu mūsų požiūriui į žmoniją.
Situacija nuolat vis blogėja, nes aukščiausi įvertinimai ateina iš blogiausios visuomenės dalies, o mūsų sunykęs žmogiškumas yra tai, kas labiausiai trokšta pinigų – mūsų vieno ir vienintelio tikro Dievo.
6. Baimė
Jei norite priversti kitą žmogų daryti tai, ko jis ar ji daryti nenori, tai tereikia juos smarkiai išgąsdinti. Baimė vis dar yra vienas iš pagrindinių visuomenę valdančių mechanizmų. „Karas prieš ...“ yra tipiška baimę maskuojanti frazė. Karas prieš narkotikus, karas keliuose, karas prieš terorizmą, religiją ir t.t. Jei tai karas, tai mes iškart nesąmoningai pradedame galvoti, kad mūsų pačių gerovė yra pavojuje.
Visgi šis žodis yra kiek per stiprus, kad būtų taip atmestinai naudojamas. Dauguma mūsų net nežino, kaip atrodo tikras karas ir kokia jo kaina, bet tai yra naudinga frazė, iššaukianti stiprias emocijas ir padedanti valdyti visuomenę.
Yra ir daugiau tokių baimę sukeliančių žodžių, kuriuos girdime vos ne kasdien. Mūsų žlunganti ekonomika, pavojaus lygiai, ekstremistai, pedofilai, narkomanai ir panašiai. Jei bijote šių žodžių, tai greičiausiai klausysi visų nurodymų, o būtent to „jie“ ir nori. Bijok nepažįstamojo, bijok mokytojo, bijok valdžios, bijok policijos, užsirakink duris ir tikėkis, kad pavyks išgyventi iki rytojaus.
Mes bijome, kad prarasime savo šalį, savo teises, darbus, laisvę, bet iš tiesų turėtume skelbti kartą tik vienam dalykui, jei tikrai norime pabaigti visus tuos karus. Turėtume skelbti karą nežinojimui, nes būtent tai yra visų baimių šaltinis. Nugalėję nežinią pasieksime taiką su visu, kas mus supa.
Tiesa, kartas nuo karto visur bus vienoks ar kitoks nesutarimas ir baimė atliks savo pareigą, bet dabar baimė jau nebėra natūralus organizmo instinktas, padedantis išgyventi. Dabar baimė yra valdymo sistema, kurios vienintelis tikslas yra kūrenti tą nežinios ugnį.
5. Vartotojiškumas
Mūsų asmeninė vertė tapo turimo turto sinonimu. Jei norime būti „pasisekę“, tai turime turėti atitinkamą socialinį statusą. Jį įgyti galime turėdami brangią mašiną, gyvendami prestižiniame rajone, naudodami naujausią telefoną, dėvėdami prabangius batus ar važiuodami atostogauti į pačius egzotiškiausius kraštus. Mūsų šeimyninis gyvenimas, pačio gyvenimo kokybė nebeturi tokios didelės įtakos.
Prieš kurį laiką vaikštinėjau su savo trimečiu sūnumi ir jis pamatė kelkraštyje gulintį tuščią McDonald's bulvyčių pakelį. Iškart (beje, ir labai geru balsu) jis sudainavo „Dadam dam dam dam“ melodiją iš McDonald's reklamų. Jis šiaip jau reklamų nežiūri, nes vaikiškuose mūsų turimuose televizijos kanaluose jų nėra, bet kažkaip, kažkur jis tą melodiją nugirdo ir iškart susiejo ją su greito maisto restorano logotipu. Būtent tai, mieli skaitytojai, yra labai didelė galia.
Tikrai ne visi suvokia, kaip didelės kompanijos mus valdo. Reklamos į mus taikomos nuo pat tos akimirkos, kai sugebame klausyti ir matyti. Galiausiai nustojame į tai sąmoningai kreipti dėmesį, nes tų reklamų yra išties daug, bet galiu jus užtikrinti, reklamos vis tiek mus veikia.
Dauguma net nesusimąsto pirkdami kartais net dešimt litų kainuojantį kokį nebūtiną daiktą, kai tuo tarpu šalyje pilna badaujančių žmonių. Garantuoju, kad neignoruotumėte mažos išbadėjusios mergaitės, jei ji tyliai sėdėtų šalia kasos aparato vienoje iš daugybės miestų centruose esančių prabangių kavinių.
Tačiau fizinis atstumas leidžia mums racionalizuoti tai, ką darome. Nematau ir neskauda, taip sakant. Tiesa, nemažai tų kavinių ragina klientus paaukoti vaikų namams ar gyvūnų prieglaudoms. Kai kurios bendradarbiauja su UNICEF ir panašiomis organizacijomis. Tai yra paprasti ir dirbtini mechanizmai, sukurti būtent tam, kad padėtų mums susidoroti su situacija ir jaustis geriau apie save. Jų visiškai pakanka, kad išliktume gerais ir tvarkingais pirkėjais, perkančiais produktus tų žmonių, kuriuos ir stengiamės ignoruoti.
Šalutinis tokio gyvenimo stiliaus produktas yra tai, kad dabar tikrąją draugystės ir artimų žmonių vertę pajuntame tik tada, kai jų netenkame. Dabar tik gulėdami mirties patale pradedame rimtai mąstyti apie tai, kam skirdavome pirmenybę, kokius sprendimus priimdavome. Didžiosios kompanijos leidžia mums pradėti galvoti laisvai tik dėl to, kad paskutinėmis gyvenimo valandomis mes prarandame savo, kaip potencialių pirkėjų, vertę. Neabejokite, jei tos kompanijos galėtų reklamuoti pomirtinį gyvenimą, tai tikrai taip ir darytų. Visgi religija šioje srityje turi monopolį, todėl McDonald's tenka dirbti su tuo, ką turi: gyvenimo metais.
Naujų technologinių pasiekimų skaičius per paskutinius 50 metų yra didesnis, nei per prieš tai buvusius 5000 metų. Tas skirtumas vis dar auga. Praktiškai visų naujų technologijų tikslas yra piniginis pelnas, todėl retai mes susimąstome apie ilgalaikį tų technologijų poveikį. Daug daugiau dėmesio skiriame būtent pinigams, kuriuos šios inovacijos atneš. Pagalvokite, kaip dažnai suvokiame neigiamą naujų technologijų poveikį kai būna jau per vėlu? Kaip dažnai mes supratome, kokie pavojai slypi viename ar kitame išradime, bet vis tiek jį pradėjome naudoti?
Mūsų socialinė struktūra drastiškai kinta. Iš vienos pusės tai puiku, iš kitos – prakeikimas, bet nepaisant to, mūsų poreikis iš visko išspausti pinigus dažniausiai nusveria poreikį įvertinti galimas pasekmes. Kaip tai paveikia mūsų pasaulį, kuriame SMS žinutės pakeitė gyvus pokalbius? Kaip tai paveiks mūsų socialinį gyvenimą ir sugebėjimą suprasti kaimyną, draugą?
Mūsų sugebėjimas efektyviai bendrauti pralaimi kovą prieš paprastesnes, mažiau gyvo pokalbio reikalaujančias bendravimo formas. Kol žmonės naujina savo telefonus, naršykles, pildo „Facebook'o“ statusą, tol niekam nerūpi potenciali grėsmė, kurią technologijos kelia mūsų sugebėjimui suprasti vienas kitą. Kodėl? Nes tikras supratimas neatneša pelno.
Puikus tokios technologijos pavyzdys yra atominiai ginklai. Tiesa, jie nutraukė žiaurų karą gerokai anksčiau, nei tradiciniai karo metodai būtų pasiekę tą patį tikslą. Jie turbūt išsaugojo milijonus gyvybių. Tačiau nuo pat to momento gyvenome po branduolinių ginklų grėsme ir visai nesunkiai dėl jų galėtume tapti išnykusia rūšimi.
Jei jau tada būtume žinoję tai, ką žinome dabar, t.y „purvinas“ bombas, terorizmą, piktybines valstybes, Sovietų Sąjungą, nesugebančią kontroliuoti visų savo branduolinių galvučių, ar tikrai būtume sukūrę įtaisą, galintį sunaikinti visiškai viską?
Mes esame pirmoji žmonių karta, sugebanti nušluoti save pačius nuo planetos paviršiaus, bet ar verta tuo didžiuotis? Argi mes nepakankamai žinojome apie žmogišką prigimtį, kad būtume supratę, kur tokie masinio naikinimo ginklai nuves?
3. Nykstanti religija
Religija, nežinojimo motina, plintančios baimės ir nepagarbos motina.
Tiesa, religija buvo vienas iš moralinių šaltinių (10 įsakų ir pan.), todėl pabaigęs mokyklą aš jau žinojau, kodėl reikia su kitais elgtis taip, kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi. Atkreipkite dėmesį, kad tai buvo tik vienas iš šaltinių. Lygiai tą patį tikslą buvo galima pasiekti ir kitais būdais, neturinčiais su religija asocijuojamo „bagažo“.
Mūsų šalyje religija jau kinta į filosofijos formą, kaip ir turėtų būti. Mokyklose religija jau nebėra privalomas dalykas. Toks pokytis sukūrė laikiną tarpą mūsų moraliniame ugdyme, nes iki šiol tikėjomės, kad tokių dalykų vaikus išmokys būtent mokykloje.
Mano sūnūs mokykloje lanko „Religijos ir etikos“ pamokas, kuriose juos moko apie visas pasaulio religijas. Jose vaikai kalba apie įvairius dievus, kultūras, tradicijas, drabužius, religinius simbolius ir pan. Rezultatas yra puikus, nes tokios pamokos padeda pašalinti tą nežinią, kuri kursto nepagarbą kitiems. Pamokose vaikai taip pat išmoksta apie moralinius standartus, kurių visi civilizuotos bendruomenės nariai turi laikytis. Turiu pasakyti, šis kursas tikslą pasiekia kur kas geriau ir efektyviau nei bet kokia religija ir visai nesvarbu, ar jūs pats tikite, ar ne.
Mane stebina tai, kad, pasak itin religingų žmonių, be religijos mes nežinotume kaip elgtis, neturėtume moralinio „kompaso“, neturėtume priežasties gerbti kitą žmogų. Tarsi be religijos mes nesugebėtume suprasti, kad būti draugiškam apsimoka, o gyventi taikiai ir tolerantiškai visada išeis į naudą. Religija mus išskiria, atitolina nuo fakto, kad visi iš tiesų esame labai panašūs. Religija reikalauja apleisti šią elementarią pagarbos sistemą visiems žmonėms, nepaisant jų įsitikinimų, vien tam, kad patektume į kažkokį neegzistuojantį pomirtinį gyvenimą.
Dauguma jau išsivystėme iki tokio taško, kur odos spalva, fizinė išvaizda, negalia, kalba, kultūra ar geografinė gyvenamoji vieta mūsų iš tiesų nebeišskiria. Religija yra paskutinis žingsnis žmonijos kūdikystėje ir panašu, kad mes jį sėkmingai žengiame.
2. Mirtis
Visų baimių motina, mirtis priverčia mus pristabdyti važiuojant pro eismo įvykį ir didina žinių reitingus vien dėl to, kad mes gauname galimybę nors trumpam pažvelgti į tai, kas mūsų visų laukia. Nesvarbu, kokie protingi ar turtingi esame, mirties valdyti vis dar nesugebame.
Mirtis valdo mūsų mintis, nesvarbu ar jos religingos, ar ne. Mirtis lekia link mūsų garso greičiu, ar bent jau taip esame įtikinti. Tiesa kiek kitokia. Pabandykite praleisti valandą su mano uošviene ir suprasite, kiek daug laiko iš tiesų turite.
Mirtis yra pagrindinis kuras, varantis religiją, technologijas, pirkimo maniją ir t.t. Kartais mirtis būna numatyta, bet dažniausiai ji yra netikėta. Mums, mastančioms ir galvojančioms būtybėms, tas tikrai nepatinka. Dėl to žmonija sugalvojo keletą būdų, kaip su mirtimi susitvarkyti. Kai kurie jų nėra labai efektyvūs, nes jie tik prailgina gyvenimo trukmę. Kiti mirtį visiškai pašalina, sukurdami pomirtinį gyvenimą, esminį visų religijų elementą.
Retas moka vertinti patį gyvenimą, laiką, kurį vis dar turi. Dauguma tą suvokia tik tada, kai būna jau per vėlu. Net juokinga, kiek daug dėmesio skiriame mirčiai, kurios negalime kontroliuoti. Normali žmogiška reakcija? Turbūt, bet ją galima užgniaužti daugiau dėmesio skiriant tam, kas vyksta dabar, o ne tam, kuo viskas baigsis.
1. Politika
Žmogui ir daugumai gyvūnų priklausymas didesnei grupei yra toks pat būtinas, kaip ir oras ar vanduo. Gera priklausyti grupei žmonių, su kuriais dalinamės panašiomis mintimis. Tai gali būti sporto komanda (žaidėjas ar sirgalius), skautų grupė, religija ar politinė partija.
Politika tą poreikį ištempė iki tolimiausių ribų. Tu esi arba su jais, arba prieš juos. Liberalas ar konservatorius. Neutralaus vidurio nebeliko, nes kiekvienų rinkimų baigtis turės aiškų ir žymų poveikį kiekvienam anksčiau minėtam šio straipsnio elementui. Verslininkai, piliečiai, religijų atstovai, žiniasklaida, jie visi yra tiesiogiai paveikiami politinių kampanijų. Politikos esmė, pagrindinė demokratijos priežastis, išgaravo.
Politika pasikeitė į galios siekimą, panaudojant melagingą informaciją, baimę ir bauginimą. Dar blogiau yra tai, kad mes tokią politiką priimame taip, tarsi viskas būtų tvarkoje. Retas nebijo kalbėti prieš politikus, siūbuoti valtį. Dauguma yra per daug įsibaiminę daryti kažką kito, nei pasirinkti vieną komandą arba visiškai nesikišti. Tikroji valdžios paskirtis jau dingo vardan tų grupių, kurios nori vieno ar kito naujo įstatymo. Tačiau mes tam nesipriešiname, žaidžiame šį žaidimą, pasirenkame vieną komandą ir laikomės jos kiek išgalėdami, net jei tai reiškia tikro progreso sulėtėjimą.
Tam tikra prasme, mes būtent to ir norime. Sakydamas „mes“ neturiu omenyje konkrečių firmų, išrinktų kandidatų ar žiniasklaidos grupių. „Mes“ apima kiekvieną iš mūsų, kuriam kada nors gyvenime teko susidurti su baime, skausmu ar galimybe priimti sprendimus už kitą žmogų. Anksčiau ar vėliau visi krentame prieš šias pagundas. Būtent dėl to mes turime konstituciją, rinkinį įstatymų, nusakančių, kaip turi veikti mūsų valstybė. Būtent dėl to nė vienas neturi turėti teisės susilpninti protinę evoliuciją palaikančias kolonas.
Iš tiesų kiekviename iš mūsų yra dvi būtybės: žmogus ir pilietis. Kad ir kaip išlepę būtume, kiekvienas turime suprasti, kad visi turi turėti vienodas galimybes, nepaisant jų gyvenamosios vietos, religinių įsitikinimų ar politinės nuomonės.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad suprasti visas šiame straipsnyje išdėstytas mintis verta dėl to, kad tai padės tapti sąmoningesniu, mąstančiu žmogumi. Tai padės jums įžvelgti bendrą vaizdą ir atpažinti anksčiau išvardintas priežastis, įtakojančias mūsų visų sprendimus. Kiekvieną sprendimą reikia apgalvoti pačiam, o ne priimti jį tarsi evangeliją, kur jei parašyta – tai šventa ir nekeičiama.
Tik nusimetę šį įtakų šydą mes galėsime geriau suprasti žmonijos galimybes ir vystytis toliau.
