Elvyra Žvirblienė
– Sakėte, kad ruošiatės į garso įrašų studiją. Ką šiuo metu įrašote? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi vyresniajai kartai puikiai žinomo dainininko.
– Šią vasarą man sukako 60 metų. Ta proga noriu išleisti dainų albumą. Kartu žvalgausi Lietuvoje, nes turiu planų grįžti čia visam – dirbti, koncertuoti. Ateina metas, kai norisi pagyventi ir dėl savęs, ramiau, bohemiškiau, daryti tai, ko pačiam norisi.
Baigėsi juodos dienos
– Iki šiol migravote tarp Ispanijos ir Lietuvos. Ar viešbučio verslu jau nebeužsiimate?
– Nebėra to viešbučio. Žmona šiuo metu baigia uždaryti verslą. Krizė Ispanijoje pakoregavo planus ir pagreitino seną mano svajonę – baigti su šituo verslu.
Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, be didelių nuostolių. Belieka tik džiaugtis. Šis verslas – juodžiausios dienos mano gyvenime. Labai nemėgau to darbo. Ir ta egzotiškoji Ispanija, apie kurią daugelis svajoja, man buvo kaip tremtis į Sibirą.
– Ne paslaptis, kad nuosavas verslas užsienyje pas mus vis dar daug kam asocijuojasi su aukso gysla.
– Aukso gyslos ar aukso kalnų niekur nėra. Uždirbti Gran Kanarijoje buvo galima, bet kokia kaina? Buvo laikas, kai dirbome po 20 val. per parą. Dėl nuosavo verslo ir įsivaizduojamos gerovės teko daug ką aukoti. Niekam to nelinkėčiau.
Bėgant metams supranti, kad gyvenimo prasmė slypi kitur. Ne turtas ir pinigai daro žmogų laimingą. Šiandien manau, kad laimę gali suteikti šeima, vaikai, ištikimybė. O pinigai dažnai tokias vertybes tik žudo.
Vakaruose tokių atvejų prisižiūrėjau į valias: kuo daugiau pinigų, tuo mažiau stabilumo šeimose, ryšio su vaikais.
Šeima liks užsienyje
– Ar jūsų žmona Liuda irgi žada grįžti į Lietuvą visam laikui?
– Jai Kanaruose patinka, todėl grįžti visam laikui nenorėtų. Kol kas gyvens ten, o į Lietuvą atvažinės.
– Tiesa, kad jūsų dukra Loreta puikiai įsitvirtinusi Amerikoje?
– Loreta daug dirba. Siekia savo tikslų, bet viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šalies. Būtų taip paprasta, seniai būtų pasiekusi savo.
Jos gyvenime buvo visokių situacijų. Teko susidurti su įvairiais žmonėmis ir išmokti atskirti tuos, kurie tikrai linki sėkmės, nuo tų, kurie neva bando padėti, nors iš tiesų tik pinigus tetraukia iš tavęs ir ieško naudos sau.
Visko Loretai teko patirti, bet šiandien, ačiū Dievui, jau matyti šviesa tunelio gale. Ji pati kuria dainas, rašo angliškai joms eiles.
– Loreta šeimos dar nesukūrė?
– Ne, šeimos dar neturi. Gyvena Los Andžele.
Įsteigs klubą senjorams
– Svajojate apie ramų gyvenimą Lietuvoje. Iš dainininko honorarų šiandien čia sudėtinga išgyventi, nebent pakankamai užsidirbote Ispanijoje.
– Nenorėčiau kalbėti, ar užsidirbau, ar ne. Manau, kad Lietuvoje išgyventi galėčiau. Butą, automobilį turiu, drabužių taip pat. Na, o mokesčiams, maistui įmanoma užsidirbti.
Planuoju įsteigi klubą vyresniems žmonėms, kur jie galėtų susirinkti, praleisti vakarus, pabendrauti, pasišokti. Svajoju apie šviesų, jaukų klubą, kur galėčiau iškabinti savo suvenyrus, nuotraukas, senų koncertų plakatus, ištraukas iš laikraščių.
Tai būtų lyg ir klubas, lyg ir muziejus senjorams. Visame pasaulyje tokios pagyvenusių žmonių susibūrimo vietos, klubai sėkmingai egzistuoja, o Lietuvoje vyresniems žmonėms nėra kur pasilinksminti, susitikti su draugais, pasišokti, taurę vyno išgerti.
Klubas senjorams – sena mano svajonė. Bandysiu ją įgyvendinti, juk ir patirties šioje srityje turiu, ne vienus metus vadovaudamas viešbučiui šio to išmokau.
– Ar patyrus krizę Ispanijoje negąsdina sunkmetis Lietuvoje?
– Suprantu, kad krizė nėra palankiausias metas pradėti verslą, bet žvalgausi, ieškau patalpų. Esu nusiteikęs optimistiškai, žinau, kad turiu daug draugų, pažįstamų, kurie mielai ateitų į mano klubą pasišokti, pabendrauti.
Geriausias ikikrizinis būdas – mažiau gilintis į krizę. Nelengva gyventi Lietuvoje, tas tiesa. Kai tiek žmonėms tenka mokėti už būstą, paslaugas, nenuostabu, kad jie bėga ieškotis, kur lengviau. Aš tai jau išbandžiau.
Gyvendamas Gran Kanarijoje jaučiausi lyg tremtyje. Jokie ekonominiai privalumai man to nekompensavo. Kai buvo sunku, skaičiau knygas, iš kurių mokiausi nugalėti sunkumus. Šiandien į juos tiesiog nereaguoju.
Atsikeliu su mintimis, kad esu sveikas, stiprus, užsidedu ausines ir atsiriboju nuo visko, kas galėtų sugadinti nuotaiką. Einu pasivaikščioti, stebiu krepšinio rungtynes, bendrauju su draugais, o blogas žinias tiesiog ignoruoju. Net laikraščių nebeskaitau.
