Vieni tikina, kad nėra už ką balsuoti, kiti skatina ir kalba, kodėl reikia balsuoti už esamus kandidatus, o tretiems trūksta pačių balsavimo naujovių.
Aktorius Aistis Mickevičius socialiniuose tinkluose dalijasi jau kurį laiką paplitusia idėja ir tiems, kas nežino už ką balsuoti siūlo alternatyvą: „Nesakau, kad tame sąraše nematau, už ką balsuoti, bet nesirinkti iš siūlomų kandidatų taip pat yra nuomonė ir pasirinkimas. Asmens, kaip rinkėjo, netenkina kandidatai, bet rinkėjas nėra abejingas, į rinkimus jis atėjo. Tai daug nuoširdesnė pozicija, nei rinktis bet ką.
Balsuodami už kandidatus, kurie neatstovauja jūsų pažiūrų, renkate sau valdžią, kuri neatstovaus jūsų.
Lietuviams sunku suprasti, bet renkant Prancūzijos prezidentą pastarąjį kartą biuletenyje buvo punktas – „nebalsuoju nė už vieną iš kandidatų“. Tai irgi yra pilietinė pozicija, ieškokite kitų kandidatų. Tai yra tikroji demokratija ir sąmoningo pasirinkimo laisvė.
Žinokite, TV debatai atveria kiekvieną iš jūsų visu „gražumu“, o žmonės nėra durni. Kaip pilietiškas rinkėjas norėčiau punkto „nebalsuoti už nė vieną kandidatą“. Ir tai būtų puiki pilietine pozicija, kuri priverstų atsakingiau telkti žmones, tinkamus kandidatuoti į valdžios institucijas. Mes nenorime rinkti bet ko. Jeigu Haris Poteris šioje situacijoje yra geriausias pasirinkimas, tai įsivaizduokite, kokioje neviltyje yra rinkėjas.
P.s. Biuletenis ne mano.“
Į situaciją sureagavo ir savo nuomonę išsakė žurnalistas, publicistas Andrius Užkalnis, vyras paaiškino, kodėl reikia balsuoti Seimo rinkimuose: „Jūs protingi ir žinote, iš kur ateina pinigai, juos uždirbate ir nevaikštote skųsdamiesi, kad kiti turi atiduoti jums.
Bet šalyje gausu paprašaikų, pavyduolių, vaistų ir pampersų pigintojų, ir jie tikrai ateis ir balsuos.
Bet jis balsuos. Jums dar ne baisu?
Man kartais parašo skaitytojai, ir kartais su jais bendrauju tiesiogiai. Šį kartą gavau daugiau klausimų, negu paprastai, ir klausimai labai girdėti jums visiems, todėl ir atsakymai bus reikalingi irgi visiems. Klausiančiojo atsiklausiau, ar galiu, ir jo vardo ir pavardės neminėsiu.
„Kodėl mes, lietuviai, esame per daug kantrūs, ir kodėl neprotestuojame/nestreikuojame prieš absurdiškus valdžios sprendimus (tai mūsų nacionaliniame charakteryje, ar įspaudą padarė okupacija)?“
Klausimas yra toks, kurio negaliu priimti. „Per daug kantrūs“ – reiškia, kad mes turime būti kažkokie kitokie, negu esame. Koks yra normalus kantrumas? Apie tai niekada nekalbama, nors nuolatos sakoma, kad mes, lietuviai, kažkaip ne taip elgiamės. Kažkokie mes, suprask, turime būti kitokie.
Nėra tokio išvis: „mes, lietuviai“. Kiekvienas yra pats sau, už save ir atsako už save, ir kas nori, protestuoja, o kas nenori – ne. Aš neturiu dėl ko protestuoti. Jei kas turi dėl ko, tai tegu eina. Lietuvis kažkodėl visada žino, kaip kitas turi elgtis. „Kodėl tu su manim neprotestuoji?“. Aš nenoriu ir man nereikia.
Kai buvau Baltijos kelyje arba LRT per sausio tryliktą, man to reikėjo. O dabar dėl ko man protestuoti, dėl kokių „absurdiškų valdžios sprendimų“, jeigu manęs neliečia dabartiniai valdžios sprendimai. Alkoholio neparduoda sekmadienį po pietų? Nepatinka, bet protesto neverta. Nusipirksiu iš anksčiau arba išvis aš gyvenu pusę laiko užsienyje ir perku ten nors ir viduryje nakties iš degalinės ir galiu užsiversti ir išgerti po dideliu plakatu, kuriame alkoholio reklama, nes aš taip pasirinkau. Jūs norite, kad aš jungčiausi prie jūsų protestų? Gal geriau junkitės jūs prie mano gyvenimo? Maniškis fainesnis.
Nepatinka valdžia? Eik tiesiu taikymu į kitus rinkimus ir išsirink geresnę. Nesugebi? Už tave dūchai ir runkeliai nubalsavo, nes jų daugiau? Tokioje šalyje gimei, padėkok tėvams. Nepatinka? Emigruok. Čia tavo gyvenimas, daryk kažką su juo, ir mažiau aiškink man, ką man daryti su manuoju.
„Manau, Andriau, kad vienas žmogus retai kada gali vienas kažką išsikovoti, tarkim jei dirba biudžetiniame sektoriuje. Tarkim mokytojai ar medikai negali pasiekti didesnių atlyginimų net su profsąjungų pagalba. Tą turėjau galvoje kalbėdamas apie kantrybę, juk nuolatinis darbdavių argumentas: „už vartų daug laukia“, o žmonėms reikia maitinti šeimas...“
Tai tegu nedirba biudžetiniame sektoriuje, jeigu jam ten blogai. Negali išsikovoti? Blogai kovoja.
Aš pasirūpinu medikais ir mokytojais, kurie rūpinasi manim ir mano artimaisiais: gydausi privačiai ir nemanau, kad gydytojai, kurie mane gydo, skundžiasi atlyginimais. Man kainuoja? Kainuoja. Ar kitų negaila? Gaila. Gal kai visi gydytojai ir mokytojai išeis į privatų sektorių, valstybė nustos apsimesti, kad pas mus yra nemokamos visos medicinos paslaugos. Nemokamai gali gauti bazinius dalykus, už visus kitus turi mokėti arba labai ilgai laukti.
Jau seniausiai darbdaviai nieko panašaus nesako apie laukiančius už vartų. Darbo jėgos Lietuvoje trūksta, ir visi tai žino.
O ką reiškia „žmonėms reikia maitinti šeimas“? Tai pats ir atsakėte į klausimą. Taip, žmogus turi būti atsakingas už savo šeimą ir ją maitinti, ir išlaikyti visus vaikus, kurių prisigimdė. Ne valstybė, ne darbdavys, ne Seimas turi maitinti šeimas. Patys žmonės. Ir patys žmonės turi sugalvoti, kaip tai daryti. Ir ne protestais tai padaroma.
„Kas bus, jei atsiras vienas kovotojas prieš sistemą? Jo „nesuvalgys“?“
Gal suvalgys, gal ne, o ar čia mano problema? Čia jo problema, jis pasirinko kovoti, tai tegu ir kovoja. Aš jam neliepiau ir man jo kovos nereikia. Kodėl aš prie jo turiu jungtis, nes jam taip norisi? Pasinorės ir praeis. Man nesinori ir man jo bėdos nerūpi. „Svetimas skausmas nieko nekaso“, čia toks sušvelnintas posakio variantas. Čia ne cinizmas, čia taip veikia pasaulis. Padėti galima bejėgiams, ligoniams, vaikams. O kad kažkas nori protestuoti ir kovoti prieš sistemą, tai tik jo problema ir poreikis. Palik mane ramybėje. Man šita sistema yra gera. Kitas gal nori myžti ant pastatų sienų ir nori, kad su juo eitų minia, tam, kad jo nesudorotų sistema. Menka priežastis man prie jo jungtis. Aš nenoriu myžti ant sienų.
Ir kodėl jūs norite, kad aš jungčiausi prie tų visų „paprastų žmonių“ reikalų? Paprasti žmonės manęs nekenčia. Bet tai jiems vis tiek manęs reikia? Čia ne veidmainystė?
„Kaip manote, kokias pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje turės ukrainiečių/baltarusų samdymas darbui Lietuvoje (Lietuvos verslininkų godumas, ar nesusidursim su rytinių tautų kultūriniais (nors ir neryškiais, bet skirtumais)?“
Lietuvos įvairovė yra jos stiprybė. Lietuva niekada nebuvo monokultūrinė ir visada ten buvo daug etninių sudedamųjų. Man nepriimtini tik žmonės su teroro ir prievartos ideologija ir religijomis, kurios prie to veda, o visa kita man gerai. Kultūriniai skirtumai buvo ir bus, man jie netrukdo, jie yra gėris.
Tačiau kas čia vėl – „verslininkų godumas“. Kas yra „godumas“? Čia tada, kai kitas uždirba tiek, kiek jums atrodo, jam per daug? Jūs žinote geriau, kaip daryti negodų verslą? Tai pirmyn žygio žingsniu, darykite tokį verslą, samdykite lietuvius, mokėkite orius atlyginimus, ar kažko jums stinga? Ar jūs tik liežuviu pamalti gudrūs?
„Kas dėl verslininkų. Tikiu, kad versle yra ir puikių žmonių, bet ar nesutiktumėt, kad „geras žmogus“ versle neišsilaikys. Kaip vienas mano pažįstamas sako: „geras verslininkas turi būti geras svolačius“. Tarkim, aš verslininku vargu ar galėčiau būti, nes, tarkim, jei iškiltų dilema atleisti darbuotoją, kuris vienintelis išlaiko šeimą, gerai dirba ar išsaugoti verslą, vargu ar atleisčiau žvelgdamas į nuoširdžias jo ašaras. Todėl vargu ar galėčiau būti geru verslininku.“
Pirmiausia „ar nesutiktumėt“ – ne, nesutikčiau. Kas yra geras žmogus? Tas, kas šiandien laikys darbe tiek žmonių, kad rytoj neturėtų už ką jiems algas mokėti? Čia jums geras žmogus? Ne, tai idiotas.
Jūs negalėtumėt būti ne „geru verslininku“, o jokiu verslininku. Nes verslininko pirmoji funkcija yra rūpintis verslu, nes tik sėkmingas verslas gali mokėti algas ir išlaikyti tuos darbuotojus, dėl kurio ašarų jums taip skauda. Iš jūsų geros širdies ir gerų ketinimų nauda yra lygiai šūdas. Iš Maximos rezultatai yra dešimtys tūkstančių darbo vietų ir žmonės, kurie maitina tas pačias šeimas. Bet jums ne šeimos ir ne žmonės rūpi, o pionieriški „gero žmogaus“ principai. Jonas neatleido žmonių kovo mėnesį ir gegužę bankrutavo, ooo, koks geras žmogus yra Jonas, statykim Jonui paminklą. Petras kovą atleido penkiasdešimt žmonių ir gegužę keturi šimtai vis dar turi darbą, fu, koks Petras blogas žmogus. Čia jūsų logika. Svoločius Petras.
Jūs ir gydytoju turbūt negalėtumėt būti, nes vaikui vietoje operacijos duotumėte saldainių, nes jis verktų ir sakytų, kad nenori, kad jį pjautų.
„Neskaičiuoju kitų žmonių turto, jei žmogus yra pasiekęs kažką daugiau už mane – tai man pavyzdys ir argumentas stengtis ir orientuotis į to žmogaus progresą. Pavydas nepadės, o sugriaus. Jei aš nepasiekiau panašiai, vadinasi per mažai stengiausi, buvau per kvailas ar tingėjau.... Bet... laikau save perfekcionistu ir kai kurie verslo modeliai man nepatinka. Gal esu per kvailas suprasti šiuolaikinio pasaulio sąmonę ir dėsningumus, bet man nesuvokiama, kodėl farmacijos pelnai, kiek man žinoma yra didžiausi pasaulyje? Kraunami pinigai iš kito skausmo ir kančios?“
Pirmiausia, jūs kitų žmonių turtą skaičiuojate nuolatos, pats tik ką sakėte, kad verslininkai „godūs“ – vertimas: „galėtų norėti mažiau pinigų“.
Antra, ką reiškia „laikote save perfekcionistu“? Kol kas aš matau, kad jūs turite omenyje, kad jums nepatinka, kaip visi aplinkui dirba ir darbo verslą, ir kad galite visus pamokyti gyventi kitaip. Ką jūs perfekcinio pats pasiekėte ir galite parodyti? Perfekciškai laiku ateinate į darbą ar po savęs tobulai kavos puoduką išsiplaunate? Kokių turite perfekcinių pasiekimų?
Neturiu informacijos, kad farmacijoje didžiausios pelno maržos (o jei ir būtų), bet farmacijoje labai dideli pradiniai kaštai, daugelį metų reikia investuoti pinigus, kurie atsiperka labai negreitai, ir kur didelė rizika, ten dideli ir pelnai. Tik todėl, kad farmacijoje sukasi milijardai, buvo padaryti per kelis dešimtmečius fantastiški atradimai, pailgėjo gyvenimo trukmė ir gydomos ligos, kurių anksčiau niekas nė nesitikėdavo padidinti. Ten, kur nėra pinigų farmacijoje, nėra ir progreso. Indija, Pakistanas, Afrika savo nieko nekuria, tik kopijuoja svetimus vaistus, kai pasibaigia patentai, ir bliauna, ko jūs mums neduodat vaistų pigiau, jūs gi jau sukūrėt, duokit mums papigiaja, mūsų vaikai stimpa, mes jų daug prisigimdėm. Kas liepė tuos vaikus gimdyti? Kažkas vertė iš farmacijos kompanijos atėjęs jums veistis? Tai kodėl dabar jūsų, driskiai, bėdos turi būti farmacijos kompanijos problema? Ji ne jums tuos vaistus kūrė. Ji kūrė tiems, kas gali susimokėti.
Farmacija TURI daug uždirbti, kad galėtų kurti toliau ne tik šiandien, bet ir po dešimties metų. Šiandien yra leidžiami milijardai kurti vaistams, kurie bus parduodami po dešimties metų, ir jie tik tada pradės atsipirkinėti. Ilgas ciklas.
Beje, gal jūs galite sukurti vaistus nuo vėžio arba bent jau nuo hipertonijos pigiau ir parduoti be pelno? Kodėl to nedarote? Bijau, kad todėl, kad jūs net pleistro ant mozolio nesukurtumėte. Bet kitus patvarkyti esate pasiruošęs.
Jūs sakote – „kraunami pinigai iš kitų skausmo ir kančios“, laba diena. Iš skausmo ir kančios gyvena visi gydytojai, psichiatrai, veterinarai, santechnikai, skyrybų advokatai, kriminaliniai advokatai ir laidotuvių salonai visi iki vieno. Man sunku net ginčytis su tokia komunistine retorika, kokią jūs čia varote.
Išvis, kam iš ko galima uždirbinėti? Iš ligonių negalima, iš vaikų negalima, iš senų negalima, kas yra, jūsų protu, leistinas verslas?
„Kitas dalykas, tik iš žiniasklaidos (klausydamasis žinių) sužinojau apie Lietuvos milionierių turtą. Esu šalininkas tos nuomonės – kuo daugiau turtingų žmonių tuo visuomenei tik geriau. Neskaičiuoju ir nepavydžiu, tik nustebau, nes nesitikėjau, kad LT turime ir miliardierių. Kai kalbama, kad „ribota rinka“, „prasta ekonomika“, kažkaip keista girdėti tuos skaičius... suprantu, kad kai kurių verslas gali būti išsiplėtęs po Europą, o gal dar plačiau, bet žurnalistai skelbia, kad didesnioji dalis turtingiausių LT gyvena iš prekybos. Teigiate, kad nusistačiau implikuodamas į godumą.
Pavyzdys iš mano gyvenimo: sesuo laukiasi ir netrukus duok Dieve turėčiau tapti dėde. Pasiskambinam, ji sako yra skelbimas, kad ten ir ten Panevėžyje pardavinėja skandinaviškus Pampers’us. Sakau, kodėl ne parduotuvėje. Sako, „broli, su draugėm pakalbėjau – kokybė nelyginamai geresnė, o kaina 3 kartus žemesnė“. Nustebau, nes jau seniai nebesidomėjau, mano dukrai tuoj 12, tad jau senai nuo to atitolau... Ok, atliksiu „žurnalistinį tyrimą“ skirtingų tinklų parduotuvėse įsitikinau, kad taip teigdama sesė buvo teisi... pakslbėjau su bendradarbiais, sako „Tu tik šiandien sužinojai“ ir „mano vaikai užaugo su skandinaviškais“, pasikartosiu, gal esu per kvailas suprasti, bet kaip galima šitaip begėdiškai pelnytis iš to, kad auginam Lietuvos ateitį.“
Kaip suprantu, jums labiausiai norėtųsi, kad apribotų kainas nuo vaistų iki pampersų, taip pat ir pelnus, ir kitų žmonių pajamas (tik ne jūsų, žinoma). Tai vadinasi socializmas. Jūsų pažiūros yra grynai socialistinės: kad valstybė į viską kištųsi ir viską darytų pagal jūsų teisingumą, kad iš kitų atimtų ir, geriausia, duotų jums.
Ir, svarbiausia, viską darytų kitų žmonių sąskaita. Ne jūsų. Tegu kiti dalinasi, tik ne jūs.
Kodėl minite „blogą ekonomiką“? Kas taip sako? Niekas nesako. Taip, rinka ribota, rinka maža – tie žmonės, kurie dabar turi milijardą, turėtų dešimt milijardų didesnėse rinkose. Visos rinkos ribotos. Lietuvos rinka yra tikrai labai nedidelė. Ar nenorėtumėt bent pasidžiaugti, kad žmonės ir nedidelėje rinkoje sugeba daug užsidirbti? Ne, kur jūs pasidžiaugsite. Jūs gi tik pavydite ir ieškote klastos. Nes ir vėl užsidirbo kiti, ne jūs.
Ir ką reiškia „keista girdėti šiuos skaičius“ – kokius skaičius jūs norėtumėt girdėti ir būtų nekeista? Kad kitų namas sudegė ir niekas nieko neuždirbo? Ar Numavičius domisi jūsų pajamomis? Ne. Kodėl jums taip rūpi jo pajamos? Kodėl išvis jums turi rūpėti, kiek kiti uždirba? Kodėl man nerūpi? Pasakysiu, kodėl. Nes aš nesėdžiu internetuose ir nesismaukau ties kitų žmonių pajamomis ir užsiėmimais ir verslais. Aš savo reikalais užsiimu. Kodėl? Nes turiu savo reikalus ir savo gyvenimą.
O kodėl jums stringa tai, kad žmonės gyvena iš prekybos? Iš ko nori, iš to ir gyvena, ar jūs ir jiems norite nustatyti, iš ko kas turėtų gyventi? Išdalinsite tiek licencijų prekybai, o štai tiek šaukštams drožti ir štai tiek runkeliams auginti? Aš gyvenu iš leidybos. Ar ir man amoralu tai daryti, ir jeigu ne, tai kodėl? Aš gi irgi nemažai uždirbu. O gal prekyba yra vienintelis amoralus būdas, greta farmacijos ir pampersų? Praneškite.
Nesupratau, kas jums blogai su tais pampersais? Yra pigesnių, kas nori, tokius ir perka. Ir Amerikoje, ir Britanijoje, ir Italijoje gali rinktis, kur ir kaip pirkti. Ir Panevežyje niekas netrukdo nusipirkti skandinaviškų, jeigu jie labiau patinka. Kokia bėda išvis, aš nesuprantu? Tai nepirkit tų brangių pampersų, jeigu jums netinka. Pirkit pigesnius, jų yra. Ar jums svarbiausia, kad kažkam kažką uždraustų? Tada balsuokite ir vėl už kolūkiečius, jie nenuvils.
Ką reiškia „begėdiškai pelnytis“? Pelnas jums gėda? Kas jums yra pasididžiavimas, į minusą eiti ir alkaniems būti? Jūs pats skaitote, ką parašęs? Pagal jūsų tekstus, jūs gi grynai siautėjantis socialistas ir svetimo gėrio dalintojas abiem rankomis. Visiems turite receptus, kaip jiems dera gyventi, dirbti ir uždirbti. Kodėl galite mokyti kitus – pats esate daug pasiekęs? Kiti nori būti tokie, kaip jūs? Jūsų gyvenimo kas nors siekia?
„Kas liečia baltarusius ir ukrainiečius, nesu nacionalistas, mielai bendrauju ir mokausi kitų kalbų, pagal galimybes stengiuosi keliauti, pritariu Jūsų minčiai, kad „kitos kultūros yra mūsų stiprybė“, bet turbūt sutiksite, kad tiems patiems baltarusams ar ukrainiečiams mokami mažesni atlyginimai ir taip verslininkai numušinėja atlyginimus lietuviams neva „yra kas dirba žymiai pigiau“, bet ne iš vieno jau girdėjau, kad vienas lietuvis padaro daugiau ir geriau nei 3 kaimynai, bet „principas neleidžia“ lietuviui mokėti padorų atlyginimą, nors ir jis to vertas...“
Nacionalizmas nėra problema. Nacionalizmas yra savo tautos interesų padėjimas į pirmą vietą. O mūsų tauta yra ne vien lietuviai. Rusai, baltarusiai, moldavai ir kiti, gyvenantys Lietuvos žemėje, yra mūsų tauta.
Problema yra tokia, kad jūs manote, kad yra jūsų reikalas, kokį atlyginimą kas turi mokėti ir kam. Aišku, kad verslas moka tiek, už kiek gali gauti darbo jėgą. Ar ir tai yra problema?
Jei lietuviai padarytų daugiau ir geriau, nei trys užsieniečiai, jį ir samdytų, nes verslininkas nėra durnas (nors jums ir atrodo, kad jis yra durnas, nes sakote, neva jis nori samdytis pigiau „iš principo“ – Dieve mano, jūs tikrai taip manote, kad verslininkams svarbu kenkti žmogui, net jei kitaip labiau apsimokėtų).
Susinervinau. Lietuvis „to vertas“? O jei jūs manote, kad lietuvis vertas tokios algos, kodėl neįkuriate savo biznio ir nesamdote to verto lietuvio? Kodėl viskas, ką galite daryti, yra krušti protą kitiems ir aiškinti, kaip kiti turi gyventi? Ir kitus gėdinti – dėl pelnų, dėl pajamų, dėl kainų? Jums pačiam negėda dėl savęs, dėl to, ką jūs esate pasiekęs? Nes kol kas aš matau, kad jūs pats skundžiatės ir sarmatijate kitus. Viskas jums blogai. Visi blogi ir piktybiniai. Čia jūs taip mylite Lietuvą?
„Kodėl kainos įvedus eurą ženkliai sukilo, nos tam nebuvo objektyvių priežasčių (kai kada 1:1), nors politikai skelbė, kad kontroliuos, o iš tų pažadų gavosi šnipštas. Kalbėjau su vokiečiais, kurie dar keli metai prieš įsivedant eurą minėjo, kad „nenorėkit euro – tai blogis“ (beje, jie universiteto profesoriai). Kas galėtų paneigti, kad kai kurie verslininkai iš to būtent stambiai laimėjo, kadangi galimai prisipirko prekių už litus, o vėliau kelis kartus brangiau pardavė eurais?“
Politikai niekada nežadėjo kontroliuoti. Jie sakė, kad kainos dėl euro nekils. Jos ir nekilo dėl euro. Jos kilo, nes kainos kyla nuolatos. Tai natūralus procesas.
Aš gyvenau gerai ir prieš eurą, ir dabar, su euru. Jums, kaip suprantu, viskas buvo blogai ir iki euro, ir dabar. Tai gal ne euras yra priežastis jūsų bėdų.
Jeigu jums atrodo, kad galima buvo laimėti, pigiai nusipirkus prekių prieš eurą ir brangiai pardavus po jo, to nepadarėte? Taigi taip paprasta. Būtumėt dabar turtingas ir nereikėtų pavydėti kitiems. Ar pritrūko nuovokos ir dabar jaučiate nuoskaudą?
„Euro įvedimas, mano supratimu dar vienas valstybiškumo ir etninio identiteto praradimas, prieš porą savaičių buvau Stokholme, kalbėjau su švedais sakau, kodėl neįsivedat euro? Sako „kam mums tas šūdas“. Tai buvo EU stojimo sąlyga? Ignalinos AE uždarymas, ir € įvedimas? Kas galėtų paneigti, kad tai buvo tik kai kurių mūsų politikų politinė impotencija?“
Euro įvedimas nebuvo sąlyga, tai buvo mūsų pasirinkimas, ir labai protingas, nes šaliai su daugeliu nestabilių politikų tai yra vienas iš stabilumo garantų – bent jau keitimo kursais niekas nežais. Niekas nesakė, kad tinginiai ir minimalkės gavėjai pradės nuo euro geriau gyventi. Jis ne tam skirtas. Euras padeda tiems, kas daug keliauja ir turi didelį tarptautinį aktyvumą. Man patinka gyventi Italijoje ir turėti lygiai nulį konvertavimo išlaidų. Jei kažkam atrodo, kad viskas, ką valstybė daro, turi būti ubagų ir nevykėlių rėmimo programos, tai jie labai klysta. Valstybės biudžetą suneša ne vargetos, o tie, kas daug uždirba, daug mokesčių moka ir daug vartoja. Bučiuokit rankas tiems, kieno automobiliai su keturių litrų varikliais ir tiems, kas geria šampaną po šimtą eurų už butelį. Jie akcizais, PVM ir kitais mokesčiais suneša į biudžetą kiekvienas tiek, kiek šimtas ubagų. O bendrai, gal ir daugiau.
Bučiuokit rankas didelėms įmonėms, kurios kuria tūkstančius darbo vietų tiems, kas kitu atveju galimai siurbtų pašalpas. Stambusis kapitalas ir milijonieriai yra gėris, ir jie neprašo jūsų dėkingumo, tik nelabai gražu, kai jūs dar norite juos apskabyti.
Kai aš einu pas privatų gydytoją, mano Sodros įmokų nupirkta vieta valstybinėje poliklinikoje lieka neišnaudota, ir ten gali eiti babytė, kuri paskui los ant vertelgų ir verslininkų ir kitokių kapitalistų. Aš sumokėjau už paslaugas ir palieku jas jums, o pats susimoku antrą kartą, ir jums vis dar atrodo, kad aš esu jums skolingas?
Nepykite, kad taip nedraugiškai rašau. Man nepatinka, kai mainais į mano mokamus mokesčius man dar ir spjaudo į veidą ir aiškina tie, kas patys nesugebėtų ir agurko nusipirkti ir parduoti, bet žino viską, kaip kiti turėtų daryti. Socializmas yra, deja, baisi liga ir baisus prakeiksmas. Ačiū, kad man leidote ta tema pasisakyti.“
Naujienų portalui tv3.lt atlikėjas Deividas Norvilas-Deivis tikino, kad pasigedo internetinio balsavimo, šis būdas daugeliui būtų priimtinesnis ir patogesnis: „Man galvoje netelpa, kad mes, XXI amžiuje, negalime prabalsuoti internetu. Savo sąskaitas, pinigus valdome internetu, ar tai yra mažiau saugu? Juk kuriamos didžiulės saugumo programos.
Kodėl aš negaliu prisijungti su savo duomenimis ir prabalsuoti. Jaunimo tarpe, manau, pakiltų dvigubai tas balsavimas. Dabar reikia eiti su tomis kaukėmis, savo rašikliais, stovėti eilėje, planuoti savo laiką. Žinoma, vyresniems žmonėms sudėtingiau prisijungti ir susigaudyti, bet jaunimas tikrai rinktųsi tokią alternatyvą.
Manau, tokia alternatyva kainuotų ir mažiau sąnaudų valstybei. Kaimynė Estija jau daugybę metų internetu balsuoja, o mes vis bijome.“
