Šiandien čia apie kūrybą ir gyvenimą prabilo neseniai savo 40-ąjį gimtadienį atšventusi dainininkė Jurga Šeduikytė.
Atvirai apie šeimą ir iššūkius
Pokalbį moderavo žurnalistas bei muzikologas Ramūnas Zilnys, o pati Jurga pasirodė su vargonininke Diana Enciene, su kuria neseniai išleido albumą „To the sky“. Albumas išskirtinis tuo, jog Jurga čia atliko baroko kūrėjų muziką, o jai akomponavo minėta vargonininkė.
Paklausta, kaip gimė šis netikėtas albumas, Jurga neslėpė, kad poreikis tam buvo natūralus, mat apskritai visos jos pirmosios dainos ir gimė bažnyčioje. Taip nutiko dėl to, jog Jurgos tėvas buvo vargonininkas, o mama – chorvedė. Dėl šios priežasties, dar būdama maža, Jurga visus sekmadienius praleisdavo bažnyčioje. Pasirodo, kad jos brolis net ir iki šios dienos neatsiejamas nuo bažnyčios, mat tvarko vargonus.
Tiesa, ji neslėpė, kad šis albumas pareikalavo nemažai iššūkių. „Daug dalykų neatsimenu dėl stresinės situacijos, nes tokius kūrinius sceniniams atlikėjams dainuoti baisu. Jei dabar būtų koncertas, man prireiktų mėnesio laiko, kad ir vėl stočiau į vėžias“, – atviravo ji.
Ypatinga sąsaja su gimtadieniais ir katedros taisykles
Įdomu ir tai, kad albumas buvo įrašytas koncertų Vilniaus Katedroje ir Reikjavike metu. O jo išskirtinumas tas, kad jo bent jau kol kas neįmanoma rasti internete. Jis išleistas ribotu tiražu – tik 100 vinilo plokštelių ir 300 paprastų diskų. Anot R. Zilnio, tai – gurmaniškas reikalas.
Jurga paatviravo, kaip gimė idėja koncertą padaryti ne tik Lietuvoje, bet ir Reikjavike. „Mano gimtadienis buvo suorganizuotas Islandijoje pas nepažįstamą moterį, kuri mane priėmė kelioms dienoms. Aš pamačiau tą bažnyčią ir negalėjau jos pamiršti. Pasakiau, kad norėčiau čia koncerto, bet tai buvo tik mintis, netikėtai atėjusi į galvą. Kitais metais aš vėl ten švenčiau savo gimtadienį – buvome su Vaidu, ir aš ir jam pasakiau, kad norėčiau koncerto šioje bažnyčioje. Jis pasakė, kad pabandys suorganizuoti. O lygiai po metų, toje bažnyčioje mes jau turėjome koncertą“, – besišypsodama sakė J. Šeduikytė.
Jurga pridėjo, kad dėl šios priežasties dažnai reikėtų svajoti atsargiai, o vadinamieji muzikos atlikėjų „deadline’ai“ yra labai geras dalykas, mat jie skatina tas svajones pradėti greičiau pildyti.
Tiesa, dalį albumo įrašyti užsienyje privertė ir tai, kad tai ne iki galo buvo įmanoma padaryti Lietuvoje, mat atlikėjams, pasirodantiems Vilniaus katedroje, yra keliami be galo aukšti reikalavimai.
„Tai yra centrinė Lietuvos bažnyčia ir kol kas mūsų šalyje požiūris yra toks, kad tai turi būti tik religinis turinys, tik krikščioniška muzika. O mano muzika kartais būna ir pagoniška, o tokių kūrinių dainuoti negalima. Man asmeniškai atrodo, kad tai yra nesąmonė. Aš manau, kad jei muzika pakylėja žmogų į tą būseną, kurios siekia bažnyčia savo mišiomis, tai tada tikslas pasiektas ir pasidžiaukime kartu“, – savo nuomonę išsakė dainininkė.
Santykiai, populiarumas ir noras atsitraukti
Jurga prabilo ir apie tai, kad savo tekstus rašo tol, kol jie ją tenkina, todėl į tai įdeda daug darbo. Visi pokalbio dalyviai palietė ir Jurgos albumo „To the sky“ („Į dangų“ – liet.) temą. Anot dainininkės, jei žmogus, sulaukęs 40 metų, nieko nedaro su dvasingumo tema, jam tampa labai neramu.
„Aš nemėgstu nerimo. Ir aš žinau, kad nerimas kartais tiesiog pasitraukia. Dažniausiai tai yra dėl tos priežasties, apie kurią šneka visos religijos – dėl mūsų tarpusavio šilto santykio, tarpusavio meilės, kuri šiaip sau neatsiranda – reikia praeiti labai didelį kelią, kad iš tikrųjų kitame žmoguje (nesvarbu, koks jo vardas ar profesija bebūtų) matytum kažkokį stebuklą“, – jautriai kalbėjo dainininkė.
Knygų mugėje vykusio pokalbio metu neliko nepaliesta ir santykių tema. „Vakar išgirdau vieną tokį gerą pasakymą – kai žmogui labai gerai, jam pradeda darytis bloga nuo to, kad viskas taip gerai. Tampa netgi savotiškai neramu, o ypatingai – vyrui. Tai nedarykit, kad vyrui viskas būtų labai gerai, nes tada jam bus nebegerai“, – besijuokdama sakė Jurga.
Dainininkė prabilo ir apie tai, kad tai, jog jos muzika keitėsi, visuomet vykdavo natūraliai ir tai labai stipriai susiję su jos pačios asmenybe: „Jeigu jūs galvojate, kad aš labai eksperimentuoju, blaškausi ir keičiuosi, tai tokia yra mano natūra ir charakteris. Ir jeigu nepažįstamas žmogus norėtų mane pažinti, aš sakyčiau, kad jis paklausytų mano muzikos nuo pradžios iki dabar.“
Tiesa, ji neslėpė to, kad visuomet savo kūrinius rašo tik iš stiprios emocijos. Būtent taip buvo ir tada, kai atlikėja, išleidusi savo albumą „Aukso pievos“, itin išgarsėjo. Anot jos, to ji tikrai nesitikėjo.
„Tikrai nenorėjau tapti populiaria, kai leidau „Aukso pievas“ – tik išsisakyti ir pasikalbėti su žmonėmis per muziką. Bet tada atsitiko, kas atsitiko. Tada norėjosi atsitraukti, nueiti kažkur giliau, į teatrą, kas buvo irgi natūralus etapas mano gyvenime“, – pasakojo atlikėja.
Ji prisiminė, kad vėliau jos gyvenime buvo Maskvos etapas ir sunkesni kūriniai, nuo kurių ji vėliau atsispyrė ir vėl lengviau priėmė šviesesnę ir lengvesnę muziką. „Man to reikėjo pačiai“, – neslėpė ji.
Renatos Šakalytės pokalbį su Jurga Šeduikyte pamatykite čia:
