Pirmoji filmo premjera įvyks jau šiandien. Režisierius Maratas Sargsyanas pristatys filmą „Tėvas“. Tai istoriją apie Vidą Zenoną Antonovą, kuris per savo gyvenimą yra pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų. 15-oje skirtingų kalėjimų jis praleido 20 gyvenimo metų. Tačiau ši istorija ne apie jo nusikaltimus, o šeimyninį gyvenimą. Į premjerą pažadėjo atvykti ir pats V. Z. Antonovas.
„Prie filmo dirbau dvejus metus, jis peržiūrėtas šimtą kartų. Sutikau seną, profesionalų melagį, kurio praeitis yra nusikalstama. Jis yra žmogelis, kuris bijo pasenti, bijo mirti. Jis nori būti stiprus kaip kadaise. Mane domino vidiniai jo šeimos santykiai. Jie priminė laukinius žvėrelius, šeimoje yra juntama laukinė dvasia. Nuolatos ieškojau alkoholio, nes tai yra įprasta kitaip gyvenančioje šeimoje. Tačiau viso šito nepamačiau – šeimoje draudžiamas alkoholis, rūkalai. Šeimoje galioja laukinės taisyklės, kurios mane labai nustebino“, - pasakojo filmo režisierius.
Savo debiutinį darbą „Sapnuoju, kad einu“ festivalyje pristatys ir iš prieš kelias dienas iš Kotbuso tarptautinio festivalio grįžęs Jokūbas Vilius Tūras. Jis 2010 metais pėsčiomis išėjo iš savo namų Vilniuje į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. 4500 kilometrų piligriminės kelionės be transporto kaip viduramžiais nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams.
Režisierius parodys savo paties filmuotus įspūdžius. „Mane inspiravo į šią kelionę išeiti taip, lyg nebūtų jokių transporto priemonių. Aš ruošiausi eiti be kameros, nes nešti filmavimo įrangą, kad ir kokia ji lengva bebūtų, yra labai sunku. Bet, paragintas draugo, kad niekas geriau nenufilmuos kelionės įspūdžių nei aš, nusprendžiau imtis šio darbo. Tai kelio filmas, kuriame parodytas autoportetas“, - pasakojo režisierius.
„Bet kuri kelionė žmogų pakeičia ir užduoda arba atsako į kai kuriuos klausimus. Tai ir buvo susitaikymo su praeitimi harmonijos paieškos, norint būti harmoningesniu šeimos nariu. Buvo sunku eiti žiemą, nes slidu, pavasarį žiūrėti, kad nepartrenktų automobiliai. Prancūzijoje tarp kalnų pasiklydau, stresas, kuprinės svoris daro savo.“
Dokumentinių filmų seriją pratęs Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Filme režisierė užfiksavo Švedijoje sezoninius darbus dirbančių emigrantų iš Lietuvos buitį, mintis apie gyvenimą ir drąsiai klausė, ar jie antra klasė.
„Per mano dešimt metų gyvenimo Švedijoje, bene visi sutikti lietuviai buvo sezoniniai darbininkai. Nusprendėme tai užfiktuosuoti, tačiau nei vienas nenorėjo filmuotis. Jie manė, kad mes laikome juos idiotais ir mums pasirodė įdomu, kaip yra formuojami socialiniai sluoksniai“, - pasakojo režisierė, kuri su kolegė iš Švedijos filmą kūrė ketverius metus.
Dokumentinių filmų savaitę užbaigs režisierės Linos Lužytės darbas „Igruški“. Tai juosta apie nedidelį Baltarusijos miestelį Žlobiną, kur vietiniai išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai - pravaiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama.
„Kuomet važiavau į Baltarusiją, žinojau tik tai, kad ten yra Lukašenkos rėžimas. Nuvažiavusi pagyventi pamačiau, kad šioje šalyje egzistuoja ir žmonės. Šie žmonės siūna žaislus ir iš to išgyvena, nors tai yra draudžiama. Iš pat pradžių niekas nenorėjo su mumis kalbėti, bet kuomet mes pradėjome su jais gyventi, sodinti daržoves, siūti žaislus, tada įvyko filmas. Po trijų savaičių mane apimdavo panika, kuomet trečia ryto išėjus filmuoti, mus laikydavo priešais. Visi mus žinojo mažame miestelyje, visi musų nekentė. Filmas „išlindo“ tik mums susidraugavus. Tai nėra linksmas, pramoginis filmas, tai filmas apie Baltarusijoje gyvenančius žmones. Pradėdama filmuoti filmą, aš nekalbėjau rusiškai, tačiau dėka stebuklos, po savaitės ėmiau kalbėti“, - konferencijos metu pasakojo režisierė.
