Vaikystėje jam ir taip veiklos netrūkdavo: „Lakstydavau kieme su draugais, žaisdavome „karą“. Žodžiu, veiklos užtekdavo“.
O kai draugai negalėdavo išeiti į kiemą Edgaras mintyse susikurdavo savo super herojus. „Šaudydavau ir lakstydavau vienas. Niekada nemačiau problemos būti vienas, - trukteli pečiais Edgaras. – Valandų valandas sugebėdavau lakstyti po butą ir kovoti su išgalvotais, realybėje neegzistuojančiais veikėjais“.
Edgarui buvo dešimt, kai vieną dieną jis rado „MP3 grotuvą“, kuriame buvo įrašyta labai įvairios muzikos: nuo „Eurovizijos“ hitų iki lietuviškų bei rusiškų pop muzikos perliukų. „Namuose susiradau kažkokias senas ausines ir pradėjau kaifuoti, - prisiminė E. Kožuchovskis. – Negalėjau patikėti, kad gali būti taip faina, kad tokiame mažame prietaise gali būti tiek gėrio. Taip prasidėjo mano meilė muzikai... Nuo tos dienos visada vaikštau su ausinėmis“.
„Gyvenimo perversmas“
Pirmieji Edgaro „dievukai“ – roko grupė „Papa Roach“.
„Visus jų albumus skersai ir išilgai buvau išklausęs. Rimtai. Atrodė, kad kiekvienas jų gabalas yra tobulas, - sakė E. Kožuchovskis. – Klausydamas jų jaučiausi tikras, kietas rokeris“.
Taip, Edgaras mokykloje buvo tasai, kuris sėdi klasės gale su ausinėmis.
„Iš pradžių buvau visai pavyzdingas mokinys. Tačiau kiekvienais metais mano pažymių vidurkis vis krisdavo, - prisipažino E. Kožuchovskis. - Nebuvau dvejetukininkas, bet ir dešimtukai labai retai pasitaikydavo. Buvau tinginys, susiimdavau, kai tik koks referatas ar būtinas teigiamas balas prispirdavo“.
Laikas bėgo ir grupę „Papa Roach“ pakeitė „System Of A Down“...
„Vaikščiojau po barus, ten tūsindavau ir bėdų nemačiau. Tačiau drraugai vieną vakarą pasiūlė nulėkti į techno vakarėlį. Taip susižavėjau reivu, - prisipažino Edgaras. - Iki šiol man patinka reivo tūsai bei visa reivo muzika. Žavi visas reivo kultūros paprastumas, žmonių draugiškumas ir tiesiog vaikščiojimas į tūsus tam, kad gerai išsitaškyti. Nesvarbu, kaip atrodai, kaip tu apsirengęs - visi tiesiog atėjo vedami meilės muzikai. Iki šiol mano „playlist‘e“ yra labai daug techno, house ir drum‘n‘bass muzikos. Nežinau, ar kada jau „pasveiksiu“ nuo šios kategorijos, tiesą pasakius, nelabai ir noriu pasveikti“.
Dar paauglystėje vaikinas pradėjo sulaukti komplimentų dėl savo popamokinės veiklos: „Vesdavau renginius, vaidindavau – visur dalyvaudavau, o ir klasiokų replikų, kad gerai pavariau, sulaukdavau. Tai buvo mano gyvenimo perversmas“.
Jam buvo septyniolika.
„Tada supratau, kad visai turiu šansų „prasimušti“ šioje srityje“, - akį mirkteli Edgaras. – Džiaugiuosi, kad žmonės mane gyrė ir nesmerkė. Vargu, ar dabar dirbčiau radijuje, jei paauglystėje būčiau smaigstomas kritikos strėlėmis. Iki šiol visiems stengiuosi sakyti kuo daugiau komplimentų, nes, ką gali žinoti, gal tų poros gerų žodžių žmonėms ir trūksta iki tapimo tuo, apie ką svajoja“.
„Tik filmuose“
Apie darbą radijo stotyje E. Kožuchovskis leisdavo sau pasvajoti, kai draugai karts nuo karto leptelėdavo: „Tavo balsas tiktų radijui“.
„Tai išgirdęs kelis kartus nusprendžiau pavystyti šią idėją... Netrukus idėja tapo svajone. Ir vieną dieną nusprendžiau, kad reikia imti jautį už ragų“, - nusijuokė Edgaras.
Pirmasis žingsnis – internetinė radijo stotis.
„Pamenu, susiradau radijo stočių sąrašą ir pradėjau pilti visiems laiškus. Į vieną jų mane priėmė. Sukūriau ten savo popietės laidą, vėliau eteryje atsirado ir su draugu vedama vakarinė laida, - pasakojo E. Kožuchovskis. – Nors klausytojų vidurkis svyruodavo tarp 50 ir 60 klausytojų, vis vien būdavo labai smagu. Jaučiausi esąs labai rimtas vedėjas“.
Tačiau internete pamatęs „Power Hit Radio“ skelbimą Edgaras sudvejojo. „Reikėjo nufilmuoti vaizdo siužetą... Galvoje tik sukosi mintis „O kam? Vis vien nepaims. Neverta“, - prisiminė Edgaras. – Bet vieną dieną žiauriai pavargęs po darbų grįžau namo ir pagalvojau „O kodėl nepabandžius?“ Įkėliau vaizdo siužetą šeštadienio vakarą, o sekmadienio rytą sulaukiau Sauliaus Baniulio žinutės: „Laikas į darbą“.
Tą akimirką Edgaras manė susprogsiąs iš džiaugsmo. „Žinai, tai buvo tasai momentas, apie kurį galvoji „Juk taip būna tik filmuose“, - nukirto vaikinas.
„Nėra ribų“
Jis iki šiol prisimena emociją, su kuria ištarė pirmuosius savo žodžius „Power Hit Radio“ eteryje. „Žiauriai jaudinausi, bijojau sufailinti: ar ne taip pasakysiu, ar skambėsiu blogai, ar užsikirsiu, ar dar kažką... Bet viskas pasisekė. Gal ta internetinės radijo stoties patirtis kažkiek minimaliai man ir padėjo. Paklausi, ar išsipildžiusi vaikystės svajonė pateisino visus lūkesčius? Dar ir kaip...“
21-erių Edgarą nuolat aplanko mintys „Kas būtų, jei būtų“.
„Įsivaizduok, jei nebūčiau nusiuntęs to vaizdo siužeto? Skųsčiausi darbu ir nuolat bambėčiau? O dabar? O dabar kiekvieną dieną jaučiuosi tarsi devintame danguje, - teigia E. Kožuchovskis. – Beliko išmokti taisyklingai kirčiuoti ir neužsikirsti kalbant. Noriu išmokti varyti, kaip varo geriausi radijo didžėjai užsienio radijo stotyse: kai įsijungi juos ir net nepastebi kaip praeina valandų valandos. Žinau, kad tobulumui nėra ribų... Bent jau kol kas“.
Ar muzika išgelbės pasaulį?
„Aišku, išgelbės, juk muzika vienija bei suburia žmones, - nė kiek neabejoja Edgaras. - Jeigu dar žmonės išmoktų nesipykti, kuris muzikos žanras yra geresnis, o tiesiog ja džiaugtis, tada, manau, tikrai pasaulis bus išgelbėtas“.
