„Tai, kas matoma per televizijos ekraną, tėra visos tiesos trupiniai“, – šypteli pašnekovas.
- Jau pradėjote kurti naują TV3 televizijos projekto „X Faktorius“ sezoną, projektą „Pakartok“ ir koncertuojate su grupe „BIX“. Kaip viską spėjate?
- Darbų dabar tikrai netrūksta (juokiasi). Tačiau jau ne vieną dešimtmetį gyvenu tokiu intensyviu ritmu, todėl pripratau. Turėti gausybę darbų man – natūrali būsena. Toks jau mano gyvenimo būdas ir profesija. Negaliu miegoti ir tik laukti, kada kažkas viską duos arba atneš. Man visada reikia būti priekyje, judėti, palaikyti tonusą. Sunku ilgai sėdėti vienoje vietoje.
- Netrukus įvyksiantis koncertas „Papūsk į dūdą“ reiškia, kad grupė įgavo antrą kvėpavimą?
- Subrendome ir pasiryžome grįžti. Buvome kurį laiką nugrimzdę į lengvą letargo miegą. Todėl mes, kaip ir meška prieš žiemą kaupia riebalus, kaupėme idėjas, kaip viską atskleisti per savo kūrybą, išreikšti save. O nuėjus į studiją, viskas tarsi sprogo. Dabar norisi muzikos erdvėje pasirodyti smarkiai ir garsiai. Grupė yra pačiame žydėjime. Esame aukščiausio profesionalumo lygio, todėl tikrai turime ką duoti žmonėms.
- Kokį etapą išgyvenate dabar? Ką norite išsakyti savo kūryba?
- Roko muzika turi savo filosofiją. Ji leidžia išsakyti mintis, pasidalyti skaudžiais išgyvenimais. Pameluoti ir apsimesti kažkuo kitu čia absoliučiai neįmanoma. Tiesiog negalima sau to leisti. Aš išsakau viską, kas manyje verda. Tad jei panašius jausmus jaučia ir klausytojai, jie mane tikrai supranta.
- Kiek veidų iš tiesų turi Samas?
- Ant scenos kaukių tikrai nedėviu. Esu toks, koks esu, ir man nėra už ko slėptis ar ką nors vaidinti. Be abejo, mes visi susiklosčius tam tikroms situacijoms stengiamės atrodyti geresni arba blogesni. Visi vieni prieš kitus šiek tiek vaidiname. Pavyzdžiui, oficialiuose renginiuose dirbtinai šypsomės. Užsidėjus kaukę galima išlikti neliečiamam, tarsi susikurti šarvą ir neleisti niekam pridergti į vidų. Užlipęs ant scenos lieku nuogas ir pažeidžiamas. Nesibaiminu nė vieno savo žodžio arba natos. Patinka tai visiems ar ne, bet tuo nuoširdžiai dalijuosi. Publika tai jaučia ir mato.
- Ar nenukentėjote dėl tokio atvirumo?
- Visi tai patyrėme. Ir aš šimtus kartų nusvilau dėl atvirumo. Tik bėgant metams susiformuoja šarvai, sustorėja oda, o širdis tampa kietesnė. Kai daug kartų tau spiria arba duria, prie to pripranti ir pradedi saugotis. Jau nesu ir toks jautrus, koks buvau prieš 20 m. Tuo laikotarpiu vos kažkas mane paliesdavo, iš karto pasiusdavau (juokiasi). Negalėdavau to pakęsti. Tačiau esu ir muzikantas, ir tapytojas, o menininko siela yra labai jautri. Tad galima sakyti, kad mano antenos veikia (juokiasi).
- Tad audringi roko muzikos laikai grįžta, o su jais, kaip sakoma, seksas, narkotikai ir rokenrolas?
- Nė vieno savo kūrinio neparašiau apsvaigęs. Alkoholis man niekada nepadėjo kurti, jis tik kenkė. Ir labai tuo džiaugiuosi. Tai tik mitas, kad rokeris būtinai turi būti prisigėręs arba narkomanas. Neva tai skatina kurti. Nesąmonė. Žinoma, yra visokių žmonių, be to, skiriasi požiūris į kūrybą, tačiau man ji reikalinga ne tam, kad kažką vapėčiau per eterį apsvaigęs. Tai būdas išreikšti subtilius ir sakralius jausmus. Juk ne kiekvienas sau gali leisti atskleisti skaudžius išgyvenimus, džiaugsmus ar atverti žaizdas. Gebėjimas atsiverti – tai vienas svarbiausių kiekvieno kūrėjo dalykų. Na, o tuos juoduosius kelius tenka pereiti visiems muzikantams ir grupėms. Tik vieniems pasekmės būna itin skaudžios, o kitiems švelnesnės. Ir mums visko buvo. Ir tas siautulingas laikotarpis buvo... Tačiau galiausiai to, kas buvo nereikalinga, atsikratėme.
- Esate kategoriškas?
- Galbūt, bet tai tik viena medalio pusė. Esu labai lankstus žmogus. Antraip tiesiog neišgyvenčiau šiame pasaulyje. Negalėčiau dirbti prodiuseriu, kurti muzikos. Jeigu būsi kategoriškas, greitai žlugsi. Tai, kas matoma per televizijos ekraną, tėra visos tiesos trupiniai.
- Kokią savybę laikote didžiausiu savo minusu?
- Sunkus klausimas (juokiasi). Daug dalykų darau blogai ir bandau juos taisyti, nors ne visada pavyksta. Esu sau be galo kritiškas ir reiklus, t. y. tikras perfekcionistas. Tai labai bloga savybė. Manymas, kad turi viską daryti tobulai, gyvenimą daro sudėtingą. Būtent dėl to kartais būna liūdna. Žmonės negali būti tobuli, todėl natūralu, kad turi tiek šviesią, tiek tamsią puses. Kartais nugali viena, retkarčiais – kita. Darbe tai padeda, bet apskritai kenkia sveikatai ir asmeniniam gyvenimui.
- Ar dažnai žmona priekaištauja dėl tokio požiūrio?
- Ji supranta, kad tokia yra mano asmenybė. Ilgai namie ant taburetės nenusėdėčiau. Galiausiai nugriaučiau namą, paskui jį pastatyčiau iš naujo (juokiasi). Tačiau jei atrandi sau skirtą žmogų, bėgant laikui apsišlifuoji. Tačiau pripažįstu, kad šeima pavargsta nematydama manęs.
- Galbūt tokia jūsų sėkmės kaina?
- Be abejo. Sėkmė visada turi savo kainą. Tad kuo ji didesnė, tuo daugiau tenka mokėti. Dažniausiai sėkmės lydimi žmonės nebūna itin laimingi. Sulaukus didelio pasisekimo visada tenka kažką aukoti, ir dažnai tai palieka nemažai skaudžių prisiminimų. Gyvenime neįmanoma turėti visko, bet tai tik skatina eiti į priekį. Negalime visko turėti, tačiau juk taip norisi (juokiasi).
- Vis dar tikite idealais?
- Jie keičiasi kas 5–10 m. Anksčiau turėtų idealų vietą jau užėmė kiti. Vaikai – vienas svarbiausių prioritetų mano gyvenime. Norisi jiems sukurti idealų pasaulį. Nesu tas, kuris nori viską daryti dėl savęs. Tai taip pat nėra pati naudingiausia mano savybė (juokiasi). Dažnai dėl kitų gerovės arba reikalų tenka paaukoti kažką svarbaus. Man tai – natūralu.
- Galbūt planuojate skirti daugiau laiko sau ir vėl pradėti tapyti?
- Dar anksti, nors ir dabar rūpinuosi grupės dizainu, albumų viršeliais, logotipu. Kai šiek tiek nurimsiu, tuomet ir pradėsiu tapyti (juokiasi). Tapybai reikalingas sėslumas. Kad galėčiau tapyti, turiu su drobe ir teptuku pasinerti į vienatvę, o kol kas dar noriu išreikšti save kurdamas muziką.
- Ar galima persisotinti dėmesiu?
-Tai tik kaina, kurią moki už žinomumą ir už tai, kad tavęs žmonės klauso. Jeigu yra tūkstančiai klausytojų, gyvenimas tampa tik sudėtingesnis. Dėl to aukojamas privatumas, asmeninis gyvenimas, bet ilgainiui su viskuo susitaikoma. Tik iki to laiko visi perserga žvaigždžių liga.
- Kokios buvo pagrindinės žvaigždžių ligos ir anksti aplankiusio žinomumo pasekmės?
- Neprisimenu. Na, gerdavau (juokiasi). Tiesiog alkoholiu nuploviau visą tą laikotarpį. Ir ačiū Dievui, kad visa tai nugrimzdo į užmarštį. Tai, kad atsisakiau alkoholio, buvo geriausias mano sprendimas gyvenime. Bėgant metams pastebiu, kad vis labiau išlaisvėju, kaskart jaučiuosi laimingesnis. Puikiai žinau, kaip tai įtraukia. Atrodo, kad šiek tiek padirbsi, išgersi, tada vėl galėsi dirbti, vėliau vėl išgerti, ir viskas bus gerai. Tačiau ilgainiui dingsta ir pats gyvenimas. Tuomet prarandi sprendimo laisvę. O vienas svarbiausių dalykų – gebėti spręsti, kaip gyventi. To negalėdami daryti nevaldome ir savo gyvenimo. Man tai buvo lūžio taškas, tad nusprendžiau nuo viso to pailsėti. Jokio gydymo neprireikė, nes viskas vyko labai natūraliai. Tuo metu reikėjo daug valios pastangų. Bet dabar, nors ir grasintų pistoletu, niekas nepriverstų išgerti alkoholio.
- Ar gebate ištverti vienatvę?
- Pusę gyvenimo troškau jos, nes tik ji skatina kurti. Būdamas vienas panyru į kūrybinį procesą. Tad kai ateina laikas kurti, vengiu aplinkinių, netgi artimųjų, užsidarau ir negrįžtu. Tačiau man, kaip žmogui, vienatvė nėra linksmiausias dalykas. Geriausia gyvenime turėti sau skirtą antrąją dalį. Didžiausia laimė – sutikti savo moterį, o moteriai vyrą.
- Vadinasi, esate velniškai laimingas?
- Šiandien tikrai jaučiuosi gerai. Kuriu, dirbu, turiu nuostabią šeimą. Tai viskas, ko man reikia. Nors tai tikrai nereiškia, kad galiu eiti ir miegoti. Juk ta laimė gali greitai pabėgti (šypsosi). Ji nėra duotybė.
Karolina Marcinkevičiūtė, savaitraštis „Prie kavos“
