Jei seki pasaulio įdomybių naujienas, tikriausiai teko girdėti apie žmones, pageidaujančius susituokti su keisčiausiais objektais: tai vienas tvirtina mylintis daržovę, o kita sakosi negalinti gyventi be Berlyno sienos, trečias viešai prisipažįsta įsimylėjęs kaimyno tvorą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žmonija tikrai kvanktelėjo, bet pažvelgus atgal į istoriją, akivaizdu, kad būta ir dar didesnių „nukrypimų“. Pavyzdžiui, santuokos su niekuo – arba, kalbant konkrečiau, su vaiduokliu.
Ne vienoje pasaulio šalyje tebegyvuoja keistas ir net šiek tiek bauginantis paprotys – „santuoka su vaiduokliu“. Tai dviejų žmonių - vieno visiškai sveiko bei gyvo ir kito, kuris yra miręs, sąjunga. Pavyzdžiui, Kinijoje tokios vedybos gali vykti dėl daugelio priežasčių – dažnai sutuokiami tie žmonės, kurie sužadėtuvių metu abu buvo gyvi, arba dėl senovinių papročių „santuoką su vaiduokliu“ renkasi tie jaunuoliai, kurių jaunesnis brolis ketina vesti, o vyresnėlis dar neturi poros.
Tačiau yra ir kitų „santuokos su vaiduokliu“ sąlygų, kurios dažniausiai yra susijusios su nuostata, kad mergina ar jauna moteris tiesiog privalo ištekėti. Tarp kitko, net šiuolaikiniai kinai yra įsitikinę, kad jei moteris yra netekėjusi, ji turi rimtų psichologinių problemų, o prieš maždaug šimtą metų nesusituokusioms moterims nebūdavo leidžiama liktų savo tėvų šeimoje – buvo manoma, kad jos gali prišaukti rimtų problemų visiems namiškiams. Tačiau jau nuo XIX a. pabaigos kinų visuomenėje ėmė atsirasti moterų, kurios sąmoningai rinkdavosi vienišės kelią - jos užsidirbdavo pragyvenimui (pavyzdžiui, Šanchajuje prekiaudamos šilku) ir jautėsi puikiausiai, nors šalia vyriškio nebuvo nė kvapo. Būtent tokioms moterims „santuoka su vaiduokliu“ buvo ideali išeitis – visuomenės akyse jos buvo lyg ir ištekėjusios, o po kojomis nesimaišė vyras. Štai tokia porų santykių įvairovė.
