Kuomet Domas Perignonas, prancūzų vienuolis iš benediktinų vienuolyno Hautvillers’e, esančio netoli nuo Epernay prie Marnos, norėdamas suteikti vynui kiek kitokio skonio, įdėjo į jį šiek tiek sirupo iš persikų žiedų ir paskui užkimšo butelį kamštinio medžio kaiščiu, net negalvojo, kad viena 1670 metų pavasario diena jam taps laimingiausia per visą gyvenimą.
Gyvi linksmieji burbuliukai! Pamaldusis Domas Perignonas džiaugėsi jais kaip vaikas prieš tris amžius, o mes šiuo gėrimu džiaugiamės šiandien. Jo išgėrę, spinduliuojame tikru šampanišku humoru. Šampano burbuliukai tapo istorijos dalimi, šampano gėrimas – rimtu papročiu. Džiaugsmingai žmogų nuteikiantis gėrimas atima šiek tiek rimtumo iš patetiškų švenčių ar netgi išlaisvina kai kuriuos pernelyg iškilmingus žmonių tarpusavio santykius. Tačiau be saiko viską demokratizuojanti istorija šiek tiek piktnaudžiauja papročiais. Vietoj šampano dažnai geriame putojantį vyną, kurių organoleptinė, arba skonio ir aromatų, vertė dažnai neprilygsta originalui.
Kilmingas gėrimas
Originalas – vynas iš Šampanės (Champagne), vietovės Šiaurės Prancūzijoje, kur sąlygos auginti vynuoges tikrai ne pačios geriausios, tačiau čia galima iš įvairių vynuogių pasirinkti tinkamą mišinį (cuvee), o tradicijos vyndarius išmokė kantrumo, kurio labai reikia kelerius metus dirbant su tokiais mišiniais. Taigi visi šampanai, „Heidsieck“, „Veuve Cliquot“, „Taittinger“, „Krug“ ir kiti yra brangūs arba net labai brangūs. Juos pagaminti reikia labai daug darbo, pastangų ir lėšų; be to, jų gaminama tik tam tikri riboti kiekiai. Nors, atrodytų, kad ilgi rūsių tuneliai po vienuolynais ir vynuogynais, perpildyti butelių, garantuoja šio putojančio gėrio begalybę.
Vynų karaliaus vasalai
Tačiau kiekvienas tikras gėris išsenka, ir, norint vėl jo pagaminti, tam reikia atsiduoti. Šio gėrio populiarumas privertė žmones gėrį pakeisti netikru gėriu, kultūrą – jos pakaitalu, kilmingą vyną – banaliu. Išdidus vynų karalius, kurio rūmuose ne visi norintieji ir besiveržiantieji ten patekti gali tilpti, išlaisvino savo vasalų kūrybines jėgas, ir taip pasaulyje išsiliejo netikrų šampanų upės, kamščius pakeitė kraneliai. Iš tų kranelių dabar pilasi tiek gėrimo, kad visiems pakanka. O plastikinis kamštis irgi puikiai gali iššauti... Įvairiausi žaižaruojantys, burbuliuojantys, šnypščiantys bei putojantys vynai pripildo paprastų parduotuvių lentynas ir suteikia mums, masėms, vartotojiškos buities užkariautojams, galimybę apsigauti, manyti, kad dalyvaujame kažkokiame labiau aristokratiškame vyksme nei mūsų kasdienis miesčioniškas gyvenimas.
Tai kažkaip jaudina, žmonės trokšta gerovės įspūdį susikurti nors gestais, trokšta patirti švelnumo, gauti įvairiausių sveikinimų, nors puikiai supranta, kiek daug čia esama paprasto gatvės teatro elementų.
Tostas, pasakytas pakėlus putojančio gėrimo taurę, nuoširdūs ir mieli žodžiai išaukština visus...
Puikus puotos palydovas
Putojantis vynuogių gėrimas yra toks karališkas mūsų pokalbių draugas, kad galime juo pradėti ir juo baigti kalbėti. Juo taip pat galima, nors tai ir rečiau atsitinka, užpildyti visą puotą – pradedama lengvu (sec, demi sec) vynu, tinkančiu gerti ir prie pirmųjų patiekalų, vėliau prie antrojo patiekalo geriamas labai sausas (brut), o puotai baigiantis, ragaujant desertą, tinka saldus (doux) putojantis vynas. Kaip ir kiekvienas geras vynas, galbūt net labiau, šampanas yra puikus intelektualių pokalbių katalizatorius, išlaisvinantis protingas ir išstumiantis tuščias mintis.
Visa tai dings, jei neprižiūrėsime, kad šampanas putotų šaltas (8–10 laipsnių pagal Celsijų), kad galėtume jį gerti mažais gurkšneliais, džiaugdamiesi kvapiu skoniu, skanaujamu iš grakščių pusiau užsklęstų taurių. Jos geriausiai sukaupia kvapus kylančiuose burbuliukuose, taip pat puikiai papuošia stalą – tai padeda pakelti nuotaiką ir sukurti malonią bendrauti aplinką.
Šampano alternatyva
Norėdami, kad nuotaika būtų geresnė, nors lėšų tam, kad sidabriniame kibirėlyje atsirastų, pavyzdžiui, „Moet et Chandon“, šiek tiek ir trūksta, atkreipkime dėmesį į tuos putojančius prancūziškus ir ne prancūziškus vynus, kurių yra daugiausia. Jie tikrai ne visada daug blogesni už garsiuosius ir šlovinguosius šampanus. Pagal tą patį tradicinį šampano gamybos būdą italai (ypač gyvenantys Asti vietovėje) daro savo putojantį vyną – spumante, ispanai – cava, ir jiems tai sekasi iš tiesų puikiai. Vokiečiai irgi turi neblogų vynų, vadinamų sekt, rusai tokio tipo gėrimų taip pat gamina pagal savą nepertraukiamos fermentacijos metodą. Kituose kraštuose naudojama pagreitinta fermentacija (charmat) ir vis dažniau gaunama gerų rezultatų. Tarp šių kraštų – ir Lietuva.
Daugiausia vargo su tais gėrimais, kurie jau nuo pačios pradžios yra nelabai geros kokybės. Siekiant išgauti linksmus svaiginančius burbuliukus, į juos tiesiog prileidžiama anglies dvideginio. Tokie gėrimai – kaip paprastas limonadas – paprasčiausiai gazuoti.
Tačiau neleiskime, kad mus „terorizuotų“ garsiausieji šio gėrimo gamintojų vardai, neniekinkime galimybės bei poreikio pasirinkti. O pasiūla kaskart vis labiau didėja. Beje, kainų skirtumai irgi ne viską lemia, kaina nieko nesako apie kokybės kriterijus. Vis dėlto svarbiausias faktas, kad gazuotas vynas visada labai pigus, o prancūziškas šampanas – labai brangus. Visa kita, kaip ir tikroji tiesa, yra kažkur viduryje.
Tekstas – Jurgio Šliogerio
