Loreta RIPSKYTĖ
Joniškietė Dalia Petraitienė prieš ketverius metus iš vilnos pabandė nuvelti šalikėlį. Darbas įtraukė ir netrukus idėjos pasipylė kaip iš gausybės rago: moteris kūrė papuošalus, rankines, sukneles, kostiumėlius, atnaujino senus rūbus. Pomėgis išaugo į rūbų kolekciją, kuri buvo pristatyta visuomenei Joniškio kultūros centre.
Pagal metų laikus
Salėje nutiestas raudonas kilimas, ant abipus jo išrikiuotų kėdžių įsitaiso žiūrovai.
Keturi veltinio paveikslai, kuriuos taip pat kūrė rūbų kolekcijos autorė Dalia Petraitienė, simboliškai įprasmina kolekcijos pavadinimą „Metų laikai“.
Skambant muzikai žengia žiemos, pavasario, vasaros ir rudens sezonų rūbus demonstruojančios merginos bei moterys. Modelius komentuoja autorė.
Sena, mašina megzta pilkos spalvos suknelė atkeliavo iš kaimynės. Tautodailininkė ją padabino tarsi tapytais iš vilnos veltais geltonais irisais.
Tunika, žalias sijonas, primenantis ažūrinį karpinį, juoda segė, violetinė kepurė, šalikėlis, rankinė.
Trijų dalių kostiumėlis: sijonas, palaidinukė, švarkas.
Suknelė su balto šilko servetėlių dekoru, suknelė, dabinta ramunėmis ir ramunės žiedo pavidalo kepuraitė mergaitei.
Antros vestuvių dienos suknelė ir suknelė su raišteliais surišamu švarku.
Melsva skraistė, mėlyna trumpa ir rožinė ilgesnė palaidinės trumpomis rankovėmis.
Parodė 32 modelius
Dalia Petraitienė komentuoja, kad plonos vilnos rūbas tinka dėvėti ir karštą vasarą, jis puikiai praleidžia orą. Autorė kiekvieną rūbą apibūdina, papasakoja jo istoriją.
Besikeičiančius žiemos, pavasario, vasaros, rudens kostiumus ant improvizuoto podiumo palydi muzikiniai bei choreografiniai kūriniai: šokių projekto „Šok su senjoru“ dalyvių Aldonos Kozlovskajos ir Tomo Martinaičio tango, Gerdos Norušaitienės daina prancūzų kalba, mintyse nunešanti į pačią madų sostinę – Paryžių.
Tą vakarą žiūrovai išvydo 32 rūbų modelius su įvairiais aksesuarais.
Pradėjo nuo šalikėlio
„Kolekcijos idėja brendo seniai. Namuose visos spintos veltais rūbais užkimštos. Ne pripažinimo ieškau, tiesiog pasidalinti tuo, ką turiu, – po renginio „Šiaulių kraštui“ sakė Dalia Petraitienė. – Džiaugiuosi, kad mane palaikė vyras Rimantas, vaikai. Rūbus demonstruoti pasikviečiau savo bičiules, pažįstamas, „Kuparo“ dainininkes, dukra Milda irgi tapo modeliu bei savo draugių paprašė talkinti.“
Joniškietę intriguojantis vilnos pasaulis suviliojo prieš ketverius metus. Tąsyk ruošdamasi sūnaus vestuvėms moteris sugalvojo turimą suknelę papuošti šalikėliu. Pirmąja darbo su vilna mokytoja tapo tautodailininkė Birutė Kybartienė, taip pat patarė Virgenija Tankūnienė. Mokinė stebėjo, kaip vilna derinama, drėkinama, „kočiojama“, susukta plėvelėje, įtrinama į medžiagą.
Balto šilko šalikėlis geltonos ir salotinės spalvų vilnos dekoru ne tik pagyvino vestuvėms skirtą rūbą, bet užkrėtė noru kurti toliau.
Buvęs konditerijos cechas virto dirbtuvėmis
Namuose vyro Rimanto turėtas konditerijos cechas virto vėlimo dirbtuvėmis. Prieš dvejus metus iš darbo mokykloje išėjusi moteris, ant plačių stalų pasitiesusi plėvelę, medžiagą, susikrovusi įvairiaspalvius vilnos karšinius, ten plušėdavo kiekvieną laisvą nuo kitų darbų valandėlę.
„Visur buvo pilna prilaistyta vandens, pritaškyta, primėtyta. Gerai, kad grindys klotos plytelėmis, lengva išvalyti, – sako Dalia Petraitienė. – Beveik nė vieno darbo nesugadinau. Stengdavausi sugalvoti, ką nors įdomaus, ištaisyti pagal savo fantaziją, jei ne ta kryptimi buvo eita. Mane vilna tuo ir žavi: paimi ir niekada nežinai, kas išeis.“
Dirba be eskizų
Rūbus mėgstanti kurti moteris prisipažįsta nebraižanti eskizų, nors gal ir reikėtų. Taip pat ji idėjų neieško internete, nes įdomiau įgyvendinti savo pačios fantazijas.
Daugumą joniškietės suknelių, liemenių, tunikų galima dėvėti ir išvertus į kitą pusę, nes abi pusės – gerosios.
Jei rūbas su kimono rankovėmis, nesudėtinga jį tokį sukurti, nes mažai siūlių. Tačiau kai rankovės statytos, tautodailininkė į pagalbą pasikviečia siuvėją Violetą Jurgaitienę. Išmoningai susiuvus, siūlių nelieka nei žymės.
Daliai Petraitienei siuvimo amatas taip pat nėra svetimas. Jos tėvelis buvo žinomas siuvėjas, savo darbu išlaikęs šeimą.
„Būdama penkerių metų jau sukinėdavausi aplink tėtį, stebėdavau, kaip jis dirba palinkęs prie kojinės vokiškos „Singer“ siuvimo mašinos,“ – mena moteris.
Dalia Petraitienė yra išbandžiusi ir karpinių meną, tapiusi ant šilko, pynusi „makramė“ pinikus, darbus iš vytelių. Nuolat dalyvauja tautodailininkų parodose.
Dukra puošiasi Briuselyje
Vilnos rūbais, aksesuarais joniškietė papuošė ne vieną pažįstamą, savo šeimą. Mielai mamos kurtus rūbus dėvi Briuselyje (Belgija) Europos Komisijoje dirbanti dukra Neringa Petraitytė. Šioje daugiatautėje institucijoje bendradarbiai iš kitų šalių labai vertina rankų darbą ir mergina dažnai sulaukia komplimentų.
Vilnos vėlimas – nepigus amatas. Brangi merinosų vilna, kurią naudoja tautodailininkė, o metras šilko medžiagos kainuoja net apie 60 litų. Veliant medžiaga traukiasi, plonesnio šilko prireikia dvigubai daugiau nei įprastai suknelei.
Moteris nieko neišmeta, panaudoja aksesuarams arba žaislams. Prieš kolekcijos pristatymą ji kaip tik iš likučių pagamino vilnonį šuniuką.
Artimiausi D. Petraitienės planai – sukurti sau veltą švarką ir proginę suknelę.
