O skalvių gentį bandoma išskirti jau nuo pirmųjų amžių po Kristaus pagal laidojimo paminklus Pagėgių savivaldybėje bei Tauragės rajone (Palumpiai, Vilkyškiai, Lumpėnai, Dauglaukis, Kreivėnai, Greižėnai, Opstainys, Šereiklaukis, Barzūnai, Sodėnai, Vėluikiai, Vidgiriai, Šaukėnai ir kiti). Taip pat dar iki Antrojo pasaulinio karo kitoje Nemuno pusėje tirti kapinynai Linkūnai ir Bendiglaukis šalia Tilžės. Išvesti griežtą ribą tarp skalvių ir kuršių apgyvendintų plotų neįmanoma, nes abi gentys buvo labai artimos.
Yra vietų kur šios gentys gyveno mišriai, ypač dabartinio Klaipėdos rajono pietinėje dalyje, kur yra daug skalviškų elementų. Yra ir atvirkščiai, kur nemažai kuršiškų bruožų jau skalviams skirtinoje teritorijoje, bet tai daugiau būdinga ankstesnei jų kultūrai, maždaug pirmiesiems amžiams po Kristaus (Dauglaukio kapinynas). Vėliau, viduriniajame geležies amžiuje, vykstant genčių judėjimui ar persigrupavimui, skalviai judėjo šiaurės kryptimi ir pasiekė pietines Klaipėdos rajono apylinkes.
Naujojo geležies amžiaus archeologiniuose paminkluose susiduriama jau su grynai skalviška archeologine medžiaga. Kuršiams plečiantis šiaurės kryptimi į lyvių gyvenamas žemes, jais sekė ir skalviai, tik jau į ištuštėjusias ankstesniais laikais gyventas kuršių žemes.
Filme pristatoma seniausia Tauragės krašto praeitis - Nemuno žemupio kultūros palikimas, iš kurios išsivystė istorinius laikus pasiekusi skalvių gentis.
Lietuvos valstybei susikūrus, mūsų laikus pasiekė įspūdingi pasakojimai apie skalvių pasipriešinimą Kryžiuočių ordinui. Filme kalba mokslininkai: Eugenijus Jovaiša, Valdemaras Šimėnas ir Vytenis Almonaitis.