Norint iškepti skanų šakotį, neužtenka žinoti gerą receptą. Svarbu patirtis, kantrybė ir nuojauta. N. Šakočienės skaniųjų šakočių jau ragavo Vokietijos, Airijos ir Lenkijos saldumynų mėgėjai.
Nei svajojo, nei galvojo
Kai N. Šakočienė iš Kauno atsikėlė gyventi į Skaistgirių kaimą, nė nenutuokė, koks verslas jos laukia. Prekybininkės patirtį turinti moteris pirmąjį šakotį kepė norėdama pavaišinti svečius. „Apsvilęs, be ragų, bet visiems labai patiko. Tada ėmė prašyti, kad iškepčiau ir vienam, ir kitam. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – prisiminė moteris. Sodyboje buvo ūkinis pastatas, tad jame auksarankis Nijolės draugas Rimas netruko įrengti viską, ko reikia kepant šakotį prie ugnies. Tiesa, teko paplušėti, nes sureguliuoti kamino trauką buvo nelengva. Nijolė ėmė studijuoti visus įmanomus receptus. „Nusipirkau tarpukaryje išleistą šeimininkės knygą. Ten viskas aprašyta labai detaliai. Kiek, ko ir kaip“, – sakė geros nuotaikos nestokojanti moteris. Tačiau nemanykite, kad norint iškepti skanų šakotį užtenka rasti ypatingą receptą. Anot kepėjos, svarbiausia – patirtis. Ir kantrybė. Stovint po šešias, o kartais ir dešimt valandų prie atviros ugnies teko susidraugauti su karščiu. Kitas svarbus momentas – pajusti besisukančio volo greitį, atitaikyti tempą, kad pilant tešlą augtų puošiantys kepinį ragai.
Kepa visi, tik savaip
Beje, šakočiai kepami daugelyje pasaulio šalių, mat pats jų gamybos principas atsirado tada, kai žmogus pamovęs ant šakos virš žarijų palaikė tešlos gabaliuką. Tad vienose šalyse šakočiai tapo šokoladiniais banguočiais, kitur ažūriniais morengais. Lietuviai pamėgo šakotąjį kepinio variantą.
Įvertintas skonis
N. Šakočienės šakočiai praeitų metų „Agrobalt 2010“ parodoje pelnė aukso medalį. Kulinarinio paveldo sertifikatas moterį įpareigoja laikytis receptūros ir gamybos technologijos reikalavimų. „Receptas labai paprastas. Aš kepiniui naudoju tik naminius kiaušinius. Užtat jis natūraliai geltonas. Sviestas taip pat naminis. Cukrus tik lietuviškas. Miltai vietinio ūkininko“, – vardijo Nijolė. Apie proporcijas nutylėjo. Čia jau paslaptis. Tiesa, kiaušinių baltymai išplakami ir įmaišomi į tešlą prieš pat kepimą. Tada šakočio ragai būna trapesni. Nijolė savo kepiniais prekiauja visose šventėse, ūkininkų turgeliuose. Šakotis pjaustomas dalimis, mat tik ypatingomis progomis už kelis kilogramus sveriantį šakotį pirkėjai pasirengę mokėti šimtuką ar net daugiau. „Per krizę perka mažiau, bet skųstis negalime. Kita vertus, mūsų kepamas šakotis – tai saldi kiaušinienė. Vadinasi, ir maistingas, ir kaloringas“, – šypsojosi moteris ir nuskubėjo atsinešti beržinių malkų, mat jos kaitresnės.
Autorė Nijolė Baronienė
