Ką apie režisierių Aleksejų Germaną galima papasakoti žmogui, kuris jo pavardę girdi pirmą kartą?
A. Germanas – režisierius, atvėręs naujas kino kalbos galimybes, padaręs įtaką ne tik rusų kino raidai. Daugumai kino kritikų A. Germanas yra svarbesnė Rusijos kino figūra už Andrejų Tarkovskį, nors pastarasis Vakaruose yra geriau žinomas ir šiuo metu ypač madingas jaunimo tarpe.
Pernai, eidamas 75-uosius, A. Germanas mirė, tačiau net ir sunkiai sirgdamas, jis dirbo iki pat paskutinės savo gyvenimo minutės. Po mirties režisierius pagerbtas 2013 m. Romos festivalio apdovanojimu „Auksinė Kapitolijaus vilkė“ už indėlį į kino meną. Šiame festivalyje įvyko ir jo paskutinio filmo „Sunku būti Dievu“ pasaulinė premjera.
Kuo unikali ir svarbi kinui buvo ši iškili asmenybė? Kuo įdomus režisieriaus filmų braižas?
Režisieriaus filmų laikas neužšąla tam tikrose epochose. Jis – amžinas. Savo filmus A. Germanas apibūdindavo kaip „priešsrovinius“. Ir iš tiesų: jo filmai sugriauna tam tikrus įsitikinimus ar kažkokius neabejotinus faktus, plauna patogios tiesos pamatus. A. Germanui labai svarbu buvo perteikti laikotarpį, kad jis būtų toks tikslus, jog galėtumei jį net pačiupinėti. Režisierius tuo metu drįso kvestionuoti Didžiojo karo ir pergalės mitus. Herojiškumo sąvoka taip pat dekonstruojama. Dėl to režisierius, aišku, kentėjo, nes jo filmai paprasčiausiai buvo uždrausti. Filmas „Patikrinimas keliuose“ buvo sukurtas 1971 m., tačiau lentynose išbuvo penkiolika metų, nes nepraėjo sovietinės cenzūros – „Goskino“ pareiškė, jog filme iškraipoma herojiškumo sąvoka, o žmonės, kuriuos režisierius vaizduoja, nebūtų laimėję Didžiojo karo. Aiški potekstė: A. Germano filmai verčia mus jaustis kitokiais nei norime būti.
A. Germanas garsėjo netradicinėmis bendravimo filmavimo aikštelėje priemonėmis – būdavo grubus, impulsyvus, tačiau daug garsių aktorių mielai dirbo su juo. Kodėl?
Ne vienas režisierius garsėja panašiu elgesiu, toks buvo ir vienas garsiausių danų režisierių Carlas Theodoras Dreyeris. Yra posakis: kinas gali išspręsti sunkią problemą, o tai, kas neįmanoma, tegali išspręsti rusas. Ją galima pritaikyti A. Germanui. Bet pats režisierius laikė save nelaimingu ir savęs nerealizavusiu žmogumi. Jis buvo maksimalistas, o tokiam žmogui visada sunku gyvenime, nes kelia sau labai didelius reikalavimus, yra pats didžiausias savo darbo kritikas.
Prieš pradėdamas kurti filmą, jis mėnesių mėnesius tyrinėdavo archyvinę medžiagą, faktines detales, ieškodavo tinkamų nuotraukų šeimų albumuose, žiūrėdavo to laikmečio dokumentinius filmus, kino kronikas. Valandų valandomis jis kalbėdavosi su įvykių liudininkais. Kad pabrėžtų autentiškumą, visus filmus filmavo ant juodai baltos juostos. Vakariečiui tai gali atrodyti kaip Sizifo darbas, tačiau Sovietų Sąjungoje, o dabar jau ir posovietinėse šalyse, griežtumas detalei ypač svarbus, kai propagandos tikslais tiek daug realybės buvo ištrinta ir nuslėpta. A. Germanas norėjo tapti gydytoju, tačiau jo tėvas Jurijus įkalbėjo sūnų imtis režisūros amato.
Kuriuos režisieriaus filmus galima būtų išskirti iš „Kino pavasario“ repertuaro ir rekomenduoti žiūrovui?
Visi režisieriaus filmai – išskirtiniai. Kiekvienas Germano filmas yra atskira epocha. Ir dėl to, kad filmai buvo kuriami labai ilgai, ir todėl, kad kiekvieną galima apipinti įvairiausiomis istorijomis. Pirmasis jo filmas „Patikrinimas keliuose“ visiškai pakeitė Antrojo pasaulinio karo vaizdavimo rusų kine tradicijas. Filmu „Dvidešimt dienų be karo“ režisierius įrodo, kaip tobulai moka dirbti su aktoriais. Pagrindinį vaidmenį suvaidino Jurijus Nikulinas, o juk tuomet jis buvo garsus kaip komikas ir cirko artistas, tad žiūrėdamas filmą jauti ir režisieriaus, ir aktoriaus beribį profesionalumą. Tą patį galima pasakyti ir apie Andrejų Mironovą, vaidinusį filme „Mano draugas Ivanas Lapšinas“. 1987 m. ši juosta buvo išrinkta geriausiu visų laikų filmu Sovietų Sąjungoje.
„Chrustaliovai, mašiną!“ – vienintelis neuždraustas A. Germano filmas, kuris 1998 m. buvo parodytas Kanuose ir baigėsi masiniu nušvilpimu bei išėjimu dar nepasibaigus seansui. Tada „Hollywood Reporter“ rašė, jog filmas paprasčiausiai buvo nesuprastas. Tačiau tuo metu žiuri pirmininku buvęs režisierius Martinas Scorsese teigė, kad būtent A. Germano filmas buvo vertas „Auksinės palmės šakelės“. Dauguma kritikų, premjeros metu pasimetusių dėl nesuprantamo pasakojimo stiliaus ir juodo humoro bei šiurpaus Rusijos vaizdavimo paskutinėmis Stalino valdymo dienomis, vėliau ėmė liaupsinti filmą.
Paskutinio filmo „Sunku būti Dievu“ (kuriame nusifilmavo ir keli lietuvių aktoriai, tarp jų – Vytautas Paukštė) A. Germanas nespėjo užbaigti, tačiau tai padarė jo žmona ir scenarijų bendraautorė Svetlana Karmalita bei sūnus Aleksejus Germanas jaunesnysis. Po filmo peržiūros Romos kino festivalyje „Rožės vardo“ autorius Umberto Eco negalėjo atsigauti tris dienas, o paskui parašė esė, kuri baigiasi mintimi, kad lyginant su A. Germanu, Q. Tarantino filmai atrodo kaip Disnėjaus filmukai.
