„Vaikštau, dirbu, dainuoju ir niekam nesiskundžiu“, – šypsosi Simonas Donskovas, nors prieš metus dėl dainininko sveikatos sunerimę gerbėjai užplūdo jį skambučiais.
– Prieš metus vienoje televizijos laidoje kalbėjote apie savo sveikatos problemas. Kaip dabar jaučiatės? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė S. Donskovo.
– Pastaruoju metu stengiuosi apie sveikatą kalbėti kuo mažiau, nes po tos laidos pasimokiau, prie ko gali privesti atvirumas.
Žurnalistai manęs paprašė duoti interviu. Nuoširdžiai pakalbėjau, papasakojau ir tai, kad turėjau problemų dėl sveikatos. Vėliau pamačiau, mano nuoširdumas buvo ne visai tinkamai suprastas, o pasisakymas, perkeltas į televiziją su komentaru už kadro, nuskambėjo tarsi taip, kad Donskovas miršta, žmonės, gailėkitės jo.
Tai dar ne didžiausia bėda. Problemų kilo tada, kai į namus pradėjo skambinti daugybė žmonių, nuoširdžiai susirūpinusių mano sveikata. Vieni bandė užjausti, kiti patarti, kaip elgtis ir gydytis.
Iš pradžių skambučiai pasirodė gana keisti, o po kurio laiko pradėjau jų bijoti. Galiausiai man pasidarė gėda prieš skambinusius žmones.
Įsivaizduoju, kaip turėjau jiems atrodyti: ligoninėje neguliu, vaikštau sau sveikas kaip arklys, o prašau užuojautos. Iš tiesų neturėjau pasiaiškinimo, išskyrus: „Ačiū, man viskas gerai.“
Kitas dalykas, kai per metus laidoju po penkis draugus, juokauti su mirtimi man nesinori, tuo labiau darytis iš to reklamą. Taip, turėjau problemų, bet išsikapsčiau. Viskas tuo ir baigėsi. Dabar galiu pasakyti, kad vaikštau, dirbu, dainuoju ir niekam nesiskundžiu.
Ko gydytojas neuždraudė
– Ar pasikeitė jūsų gyvenimo būdas, dietos irgi tebuvo mitas?
– Mane gydantis profesorius liepė valgyti, o ne ėsti. Bandžiau numesti svorio, bet man nesiseka. Tada supratau: jei Dievulis davė daugiau nei 100 kg, tai neskirta vaikščioti linkstančiomis kojomis, ištįsusia nosimi ir kitokiais fiziologiniais pakitimais (juokiasi).
Svarbiausia, kad man neuždraudė gerti. Tik tos dozės, kurias man leidžia vartoti profesorius, ne visai pagal mane: degtinės – 100 g, raudonojo vyno – dvi taures. Išgeriu gerokai daugiau (juokiasi).
Aišku, tikrai ne tiek, kiek jaunystėje, nes ir nebegaliu, ir nebenoriu tiek gerti, amžius ne tas. Būčiau nesuprastas, jei gerčiau savaitę. Dabar išgeriu, kai tikrai to norisi. Dažniausiai vienas.
– Na, bent jau humoro jausmo tikrai nepraradote...
– Mėgstu apie viską kalbėti linksmai, bet tik su tais, kurie supranta juokus. Čia tas pats kaip su dainavimu: kai dainuoju ir matau, kad publika supranta ir priima mane, esu laimingas.
Po gero koncerto vaikštau laimingas, pakylėtas, lyg aukso puodą būčiau išlošęs. Už tai prieš koncertą būnu pažeidžiamas. Žmona žino, kad į mane negalima ne taip pažiūrėti, per garsiai pasakyti, be reikalo kalbinti. Būnu toks visas kaip nėščias (atsidūsta).
Kai viską padarau, padainuoju, vėl tenka grįžti į žiaurų gyvenimą. Tada vėl tampu kitoks. Na, kaip visi, kuriems tenka kovoti už būvį.
Slegianti paskola
– Ar galite trumpai apibūdinti dabartį savo gyvenimą?
– Prieš keletą metų esu padaręs didžiausią gyvenime klaidą: su sūnumi paėmėme paskolą jo butui. Nuo tada mano gyvenimas ir pasidalijo į dvi dalis: gyvenimą iki ir po paskolos.
Paėmus paskolą iš mano namų išėjo ir džiaugsmas, ir šviesa, ir ramybė. Imdamas paskolą neturėjau jokių iliuzijų apie labdarą ir ją dalijančias organizacijas, bet nemaniau ir apie plėšikavimą. Tikėjau, kad gyvename demokratinėje šalyje.
Dabar iš tos duobės kapstausi ir negaliu išsikapstyti. Didžiausia mano gyvenimo šventė bus tada, kai atsikratysime paskolos. Tik tada atsigausime, atjaunėsime, pagerės emocinis namų klimatas ir mūsų šeimos mintys taps šviesesnės.
– O ką šiuo metu veikia jūsų vaikai?
– Sūnus dirba Anglijoje. Jis baigė socialinius mokslus, nors, mano manymu, turėjo piešti, tikrai turi tam gyslelę. Dukra irgi baigė socialinius mokslus, išvažiavo į Ispaniją ir dirba pardavėja.
Dukra turi talentą dainuoti
– Ne paslaptis, kad jūsų dukra Rita turi muzikinį talentą. Ar ji nedainuoja?
– Būsiu nekuklus, bet kiek stebiu visus muzikinius projektus per televiziją, kuriuose dalyvauja nauji talentai, tai mano dukra tikrai pakliūtų į finalą.
Kartą, kai Rita bandė dainuoti, aš pats nutariau patikrinti jos gebėjimus. Suklydau, kad po kelių pamokų pasakiau, jog dainuoti ji nemoka. Po tokių mano žodžių Rita nebeteko pasitikėjimo savimi. Vėliau pamačiau, kad mergaitė gabi muzikai.
Gal ir gerai, kad ji šiandien turi normalią profesiją ir galės dirbti normalų darbą, ne kaip jos tėvai. Tėvo ženklas – Dvynys, motinos – Svarstyklės, vyras – dainininkas, žmona – šokėja. Čia ne šeima, o jovalas (juokiasi).
– Ar įsivaizduojate save be scenos?
– Baigsiu dainuoti tada, kai dainuodamas pamatysiu užuojautą žmonių akyse. Kitas dalykas, niekada negali žinoti, kiek leis sveikata. O dainininkas turi būti tiek fiziškai, tiek emociškai tvirtas. Ir būtinai privalo turėti motyvaciją, dėl ko dainuoja.
Už tai man liūdna, kai matau lipančius į sceną jaunus žmones, kurie nežino, ką nori pasakyti.
TIK FAKTAI
S. Donskovas muzikinę veiklą pradėjo prieš 42 metus ansamblyje „Žėrutis“. Jis dainavo ir legendinėje grupėje „Nerija“.
Dainininkas – ne vieno Lietuvos estrados konkurso laureatas, 2004-aisiais buvo išrinktas šlagerių karaliumi.
S. Donskovas su žmona Irena kartu gyvena 32 metus, turi sūnų Robertą ir dukrą Ritą.
