„Ir taip. Aš sirgau depresija. Iškart noriu pasakyti, kad jokios tragedijos, kuri galėtų sukelti man tokią emocinę būseną, apie kurią pasakosiu, nenutiko. Vieną rytą pabudau ir pasaulis pasikeitė“, - savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė jauna mergina.
Neseniai iš atostogų Tailande grįžusi Simona viešojoje erdvėje prabilo apie ilgą laiką slėptą ligą. Pasak jos, tai tikrai nėra pigus marketingo triukas, kuriuo norima atkreipti dėmesį į save.
„Nevaidinu aukos. Atvirkščiai, savo pavyzdžiu noriu suteikti vilties kitiems, panašaus likimo žmonėms, kad įmanoma pasveikti, atsistoti ant kojų ir vėl pradėti gyventi, net tada, kai atrodo, kad tai yra mažiausiai, ko tu nori. Pasirodo, dugnas irgi gali tapti tvirtu pamatu ant kurio statomas gyvenimas. Iš tikrųjų, net ir šis tekstas yra mano gijimo proceso dalis“, - tikino tinklaraštininkė.
Mirties nuosprendis
Pasak jaunos merginos, depresija jai atrodė lyg mirties nuosprendis. Ji jautėsi menkavertė, beviltiška, nuolat kentė gėdos ir nusivylimo jausmus.
„Ir taip – kiekvieną dieną, pusę metų. 2017 sausis – birželis. Šito laikotarpio tikriausiai nepamiršiu niekada. Paradoksalu, bet tik per miglą atsimenu, kaip gyvenau tuos šešis mėnesius. Ne todėl, kad nenorėčiau aiškiai prisiminti, tiesiog tuos pusę metų aš buvau tarsi apsvaigusi. Kad būtų paprasčiau suvokti, jausmas buvo toks, lyg aš būčiau paralyžiuota – be valios ir jėgų tai sustabdyti“, - prisiminimais dalijosi modelis.
Mąstė apie savižudybę
S. Burbaitė teigė, kad jai tuo metu buvo sunku ne tik dalyvauti įvairiuose renginiuose, bet ir pakilti iš lovos, nueiti į dušą, pasigaminti maisto ar net jį kramtyti.
„Blogiausia, kad tai žlugdė ne tik mane, bet ir mano mylimus žmones. Nustojau domėtis net ir jais. Ir, mamyte, aš taip tavęs atsiprašau, kai skambindavau naktimis, verkdavau į ragelį sakydama, kad nebenoriu gyventi. Aš tik galiu pabandyti įsivaizduoti, kokį skausmą tada Tau kėliau“, - sakė Simona.
Apie klastingą ligą žinojusi, tačiau nesupratusi, kad ja serga, S. Burbaitė tikino, kad bandė atlikti visus įmanomus tyrimus, tačiau priežasties blogai savijautai – nerado nei ji, nei gydytojai.
„Tikriausiai tada būčiau labai apsidžiaugus, jei man būtų radę fizinį „defektą“, nes psichologinį pašalinti užtrunka kur kas ilgiau. Čia operacijos nepadarysi ir žaizdos taip paprastai neužsiūsi. Ir taip… Paaiškėjo, kad problema buvo ne mano sveikata, o mintys“, - „Facebook“ paskyroje rašė S. Burbaitė.
Socialiniai tinklai iškreipia mąstymą
„Socialiniai tinklai irgi padarė savo – kai tu matai tuos tobulus gyvenimus, nori/nenori pradedi lyginti save su kitais, ir, pasirodo, nusprendi, kad esi kažkuo prastesnis ir blogesnis už juos visus. Žiūrėk, tas laimingesnis, tas gražesnis, tas turtingesnis. O blogiausia, kad aš pati save išgąsdinau.
Bijojau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – ir štai kur atsidūriau. Kituose ieškojau išsigelbėjimo, bet gelbėtis pradėjau tik tada, kai supratau, kad tik aš pati esu atsakinga už save. Pirmiausia sau turi jausti pagarbą, o ne tikėtis iš kitų žmonių pripažinimo. Nes ne kiti turi tave įvertinti ar pripažinti – pats viduje turi būti ramus, tada nereikės nei kitų žmonių tam, kad būtum laimingas“, - prisiminimais dalijosi ji.
Ligą reikia pamilti
„Noriu pasakyti, kad tas pasimatymas su savimi ne visada būna patogus ar labai malonus. Kartais labai skausmingas, kankinantis, bet, galų gale, pasimatymas vis tiek įvyks. Nori to ar ne. Ir gyvenimas vis tiek privers pasirinkti ką tu myli labiau: save, ar tuos, kurie tau aiškina, koks turėtum būti? Nes man atrodo, kad meilė – ir yra sakyti tiesą, kad ir kaip skauda, nepatogu ar nemalonu. O aš nusprendžiau besąlygiškai save mylėti ir dar įsimylėti savo ligą“, - džiaugėsi tinklaraštininkė.
Žinoma mergina tikino, kad kelias į sėkmingą gyvenimą prasideda nuo labai paprastų dalykų.
„Žmonės, tikėkit, be tikėjimo bus sunku atrasti atsakymus. Ir gyvenkit. Šiandien. Atsipalaiduokit. Būkit savimi. Pradėkit lavinti gebėjimą būti laisviems nuo destruktyvių emocijų – baimės, pykčio, abejonių, kaltės ar nerimo, negatyvių žmonių ir situacijų. Kiekvienas čia esam svarbus ir reikalingas. Kiekvienas turim savo misiją.
Dabar aš jaučiuosi laisva. Dabar aš iš tikrųjų gyvenu. Ačiū!“, - skelbė S. Burbaitė.
