Ramunės Piekautaitės mados namų dešimtmečio paminėjimas penktadienio, gegužės 25-sios vakarą vyko "Litexpo" rūmuose. Jubiliejinis pretekstas turi išankstinio slogučio ir gali pranašauti susireikšminimą ir stagnaciją, tačiau gal vis dėlto nebūtinai?
Vietos pasirinkimas panašius nerimus skatina: nuo Liaudies pasiekimų parodų rūmų praeities iki čiuožyklą primenančio interjero taip netoli. Tačiau juose lengvai telpa didesnis kiekis žmonių, o be to, yra oro kondicionavimas, ir tai yra gerai. Todėl stovime. Turiu omenyje pirmąją renginio valandą, kol į salę dar neįleidžiama, žmonės vis dar renkasi, geria šampaną, bendrauja ir stebi.
Maždaug dešimtąją atėjusiųjų dalį sudaro „Stilius“, taip vadinama mūsų visuomenės grietinėlė. Ją vienija tamsūs vyrų kostiumai, klasikinė moterų laikysena. Jokių netikėtumų, pokštų ar akibrokštų. Tai tikrasis žanras, ir žanristai įgudusiai žaidžia savo žaidimus. Tiesiog ne spalvotoje nuotraukoje en fasse, o natūroje gali stebėti nerangią eiseną, pernelyg laibas kojas ar įspaustas formas. O gali viso to ir nematyti. Tik tiek.
Keistesnę susirinkusios ir tebesirenkančios (mes vis dar stovime gurkšnodami šampaną) publikos dalį sudaro nežinau kas. Dominuoja natūralios baltos-juodos-rusvos spalvos, labai retai paįvairintos rausva arba tiesiog marga. Žymiai daugiau šviesiaplaukių nei vidutiniškai mieste. Dauguma - natūralu, moterys. Tačiau yra ir šiek tiek vyrų. Vyraujanti atėjusių šios grupės vyrų apranga – į kelnes nesukišti balti marškiniai, neretai paraštuoti. Moterų drabužiai ekstravagantiškų formų, nederantys tarpusavyje, juo labiau – prie kūno. Sėkmingi atvejai reti. Įtampa. Dažnai spėjimas apie moters amžių iš nugaros neatitinka realybės jai atsisukus (t. y., siekiama jaunintis bet kokia kaina). Galbūt panašiai rengiamasi Lietuvos kurortuose sekmadienį.
Bet tai tik publika, o ji juk nelemia visos renginio sėkmės ar pralaimėjimo. Juolab, kad ir jubiliejinės užmačios skoningai „prigesintos“: dominuoja pristatoma 2007/2008 metų rudens-žiemos kolekcija. Taigi, priartėjome. Ir nors per stipriai užgarsinta muzika, o manekenės eina ne podiumu, o tiesiog ant grindų, virsdamos eilinio ūgio merginomis, galima pasigilinti į tai, kas rodoma.
Piekautaitę gali atpažinti iš pakeltų sustambintų apykaklių, minimalistinių siluetų, mezginių, laisvo kritimo. Ir kaip visada santūrios spalvinės gamos, kurioje vyrauja juoda, rusva, slyvinė ir pilka su daugybe jos atspalvių. Kaip ir pridera šiais metais, labai aptemptos kelnės ir stipriai nuo kūno atšlijusios viršutinės dalys. Detalėse nemažai romantiškų raukinių, klostytų fragmentų, diržų. Batai labai aukštomis pakulnėmis (beje, kategoriškai juodi - visiškai netinkantys prie lengvų prabangių švytinčios faktūros audinių). Monotoniškos lygių plaukų „uodegos“, tirštos tamsios pėdkelnės.
Nepaisant bendro daugmaž harmonizuoto įspūdžio, nepalieka jausmas, kad viskas pernelyg subuitinta, supaprastinta, nužeminta, apsaugota, pritaikyta praktinėms reikmėms, skirta tai pačiai publikai išsirinkti ir nusipirkti. Nuostabos, staigmenos, eksperimento laisvės čia nedaug. Tradiciška kaip ir tas Alitos šampanas, kurį po šou gėrėme ir šiaudeliu iš jaukių mažučių buteliukų.
Galima sakyti, kad labiau atmintin įstrigo ne vienas ar kitas sėkmingas modelis, o viena kita vakaro ponia, natūraliai dėvinti tą pačią neišduodančią klasiką. Išskirčiau ponias Nadieždą Novickienę ir Aušrą Lopatienę (tokiame renginyje visad neramu stebėti rūpesčių prislėgtą Raimundą Lopatą, „ką jis čia veikia?“). Abi dėvėjo mažutes baltas sukneles su lengvu 7-ojo dešimtmečio dvelksmu, o svarbiausia – spinduliavo natūralią ir organišką eleganciją. Skirtingai nuo visad perdozuotos Agnės Jagelavičiūtės, nemaloniai pribloškiančios agresyvia savimyla. Moteris, utriravusi iššūkį.
