- Parašei jau septintą romaną ir aštuntą knygą, kodėl ir ką juo norėjai pasakyti?
Pirmiausia – tai malonumas. Po to dar šiek tiek malonumo ir ant viršaus dar daugiau malonumo. Aš ne mazochistas, todėl nedirbu sunkaus ir pelningo darbo, nesirūpinu dėl visuomenės nuomonės ir gerovės, nesiekiu debiliškos karjeros, neturiu šeimos bei vaikų. Gyvenu skausmingai maloniai, kai kuo daugiau gauni ir tuo daugiau nori. Baisu. Rašymas yra tas malonumas, veikiantis kaip narkotikas: jo visada norisi tik daugiau ir daugiau. Visa kita – visuomenės priespauda: padorumas ir moralus elgesys. Tas geras vardas, buvimas savo vietoje, TV žiūrėjimas, atostogos Palangoje, giminių baliai, žurnalo „Žvėrys“ skaitymas ir panašūs dalykai. Dar būna ir religinis auklėjimas. Nepagydomas. Gerai, esmė ta, aš labai gerai rašau, todėl turiu patriotiškai ginti lietuvių literatūrą nuo to, kad ji šiuo metu yra blogiausia Europoje, o gal ir Visatoje.
- Kuo tas romanas kitoks nuo kitų ir kodėl pavadinai „Masturbacija“? Ką tai reiškia?
Man rašytojas turi laužyti tabu. Nesivelsiu į Freudo veikalus, nes vis tiek niekas nesupras. Perskaičiau viename naujų knygų kataloge, kur buvo pristatoma knyga „Su ranka: masturbacijos istorija“, ji parašyta kažkokio nesvarbaus Melso van Drielo, ten teigiama, jog čia paskutinis tabu ir pagalvojau – kodėl čia tabu? Kas čia tokio smerktino? Negi visas pasaulis – Lietuvos provincija? Taigi koks čia tabu? Kaip seksas Sovietų Sąjungoje? Esu pažangiausias Lietuvos grafomanas, nes pirmas ėmiausi svarbiausios dabartinės temos. Mane pykina romanistų temos apie Holokaustą ir sovietmetį – visi, kas nori premijų ir valstybės pinigų, rašo istorinius romanus. Bet kiek galima? Aš turiu omeny, kad to perdozuota, kaip Kremliaus propagandos. O kas rašo apie dabartį? Lietuvių rašytojai yra gerontofilai.
Tik po to, kai apie knygą ėmiau kalbėti ir paskelbiau pavadinimą, supratau, koks čia tabu – visi rausta, suka akis, - ir vyrai, ir moterys. Ir jaunimas, o senių neklausiu, nes dar pasakys, kad tai kokia nors nuodėmė ir degsiu pragare. Visi bijo to, ko netoleruoja visuomenė. Ir būtent tuo ši knyga įdomi – ji labai nuožmiai atvira. Trošku, kaip revoliucionierius, kad žmonės išsilaisvintų. Romane svajoju būti Jėzumi Kristumi, nors vėliau susiprastinu iki Neo iš „Matricos“. Siekiu laisvės kalbėti svarbiausius dalykus laisvai. Aukotis. Noriu būti Išganytojas.
Prikaltas prie kryžiaus. Niekada nieko panašaus nerašiau. Visada kalbėjau rimtai, o čia, kadangi turiu įtarimų dėl to, jog tai paskutinė knyga, sudėjau tikrai viską, už ką daugybė žmonių man niekada neatleis. Ir tiek humoro, skausmo, meilės, alkoholio, narkotikų ir sekso, kad baisu, ką pasakytų popiežius arba Motina Teresė. O jau Loreta Graužinienė mane negyvai sugraužtų. Nežinau, ar tai gerai, bet taip gera būti visiškai atviru ir parašyti kokie mes visi esame primityvūs laukiniai - kaip iš Freudo „Totemo ir tabu“, tad orgazmas tęsėsi viso rašymo metu. Rašiau ir jaučiau tai: visai kaip masturbuotis be jokio gėdos jausmo visą tą laiką. Net didžiuojantis, kad gamta nors vienu atveju nėra klaidingai sukūrusi gyvybės. Visais kitais atvejais nesu tuo toks tikras. Rašydamas išlaisvini save tokiais būdais, kokių nebūtum galėjęs įsivaizduoti.
- Daug čia kalbi apie demaskavimą, bet taigi jau labai išsemti dalykai, ką dar naujo gali pasakyti net ir apie masturbaciją? O kitos temos?
Kaip rašiau knygoje: šiais laikais cenzūruojama tik tiesa. Ir ji nebūtinai skandalinga. Ji tiesiog neparanki turintiems galios, tabu, lyg paviešintum, kad ir prezidentė masturbuojasi. Atrodo, normalu, bet pabandyk tai padaryti, aišku, knyga ne apie tokias nesąmones. Tik vienoje ar dviejuose vietose yra paprastas masturbacijos aprašymas, kad žmonės negalvotų, jog pavadinimas pritemptas. Ne tai reikia tampyti. Ai, neatsakiau kuo nauja knyga mano antikūrybos konstekste – ji daug realistiškesnė už kitas. Čia man visai nauji arimai agrarininkų literatūros laukuose. Ir juos arti sunku – reikia maišyti chronologiją, slėpti faktus, tikrus žmones ir įvykius. Viskas sunkiau nei vien fantazuoti. Čia daug fantazijos, bet ir tiesos kaip reikiant. Tiek, kad už ją galima būti ir nulinčiuotam. Nors man vis tiek labiau patinka tas nukryžiavimas. Vaikystėje lankiausi bažnyčioje, buvau nekaltas ir pamaldus – taip ir nepasveikau po to. Troškau būti dėdė, kuris nuogas kabo ant baslio, vos pridengęs vieną vietą skuduru, o moterys svajoja apie tai, ko nedrįsta padaryti savo vyrams po skuduru. Norėjau būti tas, kurioms jos nori tai padaryti. Falocentrizmas radosi kartu su tuo biču, kuris sugundė moteris paragauti banano, ar kaip ten tas uždraustas vaisius.
- Matau, kad rimtai nekalbėsi, bet knygoje yra daug istorinių dalykų, ekonominių, socialinių, gali rimtai apie juos pakalbėti?
Laisvai. Kalbėti rimtai gali kiekvienas kvailys. Su rimtu veidu suokti apie moralę, kurios prasmės aš nesuprantu, nes kam to reikia? Mokiausi to ilgai universitete, o po to supratau, kad universitete mokoma tik to, ko gyvenime nereikia. Kad universitetas turėtų tariamą išskirtinumą. Neva, ten aukštesnė kasta – dėl to akademikai tapo pajuokos objektais romane. Visi aukštesnieji nevykėliai, gyvenime perskaitę kelias pasenusias knygas iš sovietinės chrestomatijos archyvo. Jei universiteto diplomas nebūtų reikalingas darbui gauti, universiteto niekas nelankytų.
Visi skaitytų knygas namie, negaišdami laiko klausydamiesi durnių. Bet darbdaviai irgi dažniausiai durniai ir to nesupranta. Istorija čia fonas, tai irgi nauja. Visose kitose knygose vengiau miestų, šalių, bet kokio istorinio konteksto. Čia aprašiau savo kartą, kuri gimė Černobylio katastrofoje. Ir ji pati katastrofa. Viena sistema griuvo, kita užgriuvo – dar neaišku, kas blogiau. Kai buvau mažas, mane mokė kuklumo ir drovumo ir pažiūrėkite, ką iš manęs padarė kapitalizmas – pardavinėju masturbaciją! Tai bent pasiekimas. Jei taip ir toliau vyks progresas ir evoliucija, aš greitai pardavinėsiu spermą, kad pragyvenčiau. Mano genai genialūs, todėl tai mus išgelbės. Visą žmoniją. Falocentrizmas ją pastoviai išgelbsti. Skirtingais būdais.
- Tai koks knygos moralas, jei yra, kam skirta knyga ir ko galima tikėtis?
Moralas nyčiškas: moralė yra pats amoraliausias dalykas. Visi žmonės, kurie vaidina šventuosius, yra judai Iskarijotai ėriukų, avelių ar graužinienių kailyje. Vaidmenys gyvenime labai blogai paskirstyti, kaip sakė vienas klasikas. O rimčiau, norėjau parašyti, kad mus tiesiog valdo rinka: nėra laiko būti žmonėmis. Turėti draugų, pasitikėti, bendrauti. Tik tak – reikia bėgti. Kiek žmonės turi laiko susitikę, jei tai ne debiliškas giminės balius, kurių aš atsižegnojau, kad netapčiau Šėtonu garbintoju? Niekas neturi laiko gyventi.
Pasaulio pažanga proporcinga laiko trūkumui. Nėra nieko, kas mus išgelbėtų, nes jei netyčia nustosi daug dirbti, greitai pajusi elementarių dalykų stygių. Yra tik dviejų rūšių darbai – vergija ir bedarbystė. Viskas – ekonomiška, nes kas metus pasirodo vis brangesnis telefonas, o bankai dirbtinai kuria infliaciją, kad daugiau uždirbtų. Ekonomikos guru aiškina padėtį, kuri jiems naudinga. Pasaulyje visko per daug, kodėl koks nors debilas iš suknisto banko to nepasako? Norėčiau juos visus nudėti (tikrai, bet to nedarysiu, nes jie to neverti, tik dėl to).
Net meilės nebūna be išskaičiavimo. Tai kokia čia tada meilė? Nejuokinkit su tom santuokom ir karnavalais iš laukinių genčių gyvenimo. Meilė yra arba tikra, kaip skausmas, kurį jauti, kai esi mylimas, o tavęs nemyli, arba ekonomiškai naudinga ir šlykšti, kaip prostitucija.
Aišku, nesakau, kad santuoka nereikalinga, nes kitaip sunku rasti laiko ir seksui. Be to, santuokos reikia ir dėl to, kad negalvotum, jog reikia galvoti. Kalbu juokingai, bet knygoj daug ir nejuokingų vietų. Sovietų Sąjungoje, kurios labai nekenčiu, bent buvo laiko skaityti knygas. Nes visi turėjo darbo, o dirbti nereikėjo. Iš viso nereikėjo nieko daryti – Rusijos gamtiniai ištekliai išlaikė mus. Kiek primena rojų, bet čia neaugo kokosai, kokso irgi nebuvo, tai man patiko tik tai, kad nereikėdavo nieko daryti. Visi jautėsi laisvi totalitarizme. Juokingiau nebūna. Apie viską buvo pagalvota. Tuo tai primena šiuolaikinius konclagerius, kur pagalvota, kaip nereikėtų galvoti, nes tik ari ir ari. Dabar nėra laiko refleksijai. Bet gerai, aš nesakau, kad pasiduodu – nors knygoje yra ir nevilties, ir ašarų, aš, visgi, skiriu ją žmonėms, kurie tiki, kad svarbiausia neprarasti tikėjimo meile, nenusivilti meile. Ir pats tuo tikiu.
Beje, tai vienintelis dalykas kuriuo tikiu. Nereikia meilės suvokti kaip poros santykių (lytys gi dabar jau nesvarbu), tiesiog meilė yra tai, kas priverčia patikėti, kad tie visi žmonės, kurie yra tikri niekšai, ir niekada nepasikeis, vis dėlto galėtų būti kitokie. Jeigu juos kas nors būtų mylėjęs arba jie būtų mylėję. Negalėčiau parašyti nė eilutės, jei netikėčiau, kad ir aš esu niekšas, kuris niekada nepasikeis, bet galėtų, jei būtų kada nors turėjęs progą būti kitoks. Svarbiausia nenusivilti meile – kad būtų galima nusivilti visais kitais dalykais ir nejausti sąžinės graužaties. Juk tie kiti dalykai - beverčiai, nes be meilės – niekas nesvarbu. Tobulai logiška. Čia aš pranokstu Jėzų. Tikiuosi kada nors tapsiu jo patarėju, kai Liuciferis Putino pavidalu bandys užkariauti ir Dangaus karalystę.
Kalbino Darius Pocevičius
