TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ Marija Damaševičiūtė –„Rokados“ vadovė ir pagrindinė šokėja, ne tik papasakojo apie tai, kaip atsirado ši šokių grupė, bet ir atskleidė darbo, su lietuviškos estrados princu, užkulisius.
„1991-aisiais, kai mes tapome nepriklausomi, viskas atsidarė, pajautėme laisvę. Kiek prisimenu, Žilvinas Žvagulis tapo pradininku ir išvažiavo į Jungtinius Arabų Emyratus su visa programa. Teko matyti vaizdo įrašus, kad jo programoje netruko šokių pasirodymų, grįžęs jis gavo kontraktą su pasiūlymu atsivežti daugiau šokėjų. Tais metais jis susipažino su Janiu Savickiu, „Rokados“ įkūrėju, gavęs Žilvino pasiūlymą jis Lietuvoje įkūrė šokių studiją“, – pradžią prisiminė moteris.
Dar studijuodama pirmame kurse, Marija papuolė į įspūdingus pasirodymus bei šoko koncertuose Lietuvos viešbučio 22 aukšte, į kuriuos tais laikais būdavo įleidžiamas tikrai ne kiekvienas. Anuomet tai buvo traukos centras, į kurį rinkdavosi tiek įžymybės, tiek pramogų išsiilgę žmonės, tiek vadinamieji 90-ųjų berniukai, išsipirkdavę visas pirmąsias eiles pasirodymuose.
Kolektyvas koncertavo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje, kur patirdavo įvairiausių nuotykių. Vienas jų plačiai nuskambėjo ir Lietuvoje.
Patirtis kalėjime
Viena įsimintiniausių kelionių į Omaną baigėsi ne itin linksmai. Legaliai dirbusios šokėjos, pasibaigus kontraktui, susiviliojo pasiūlymu pratęsti vizitą šalyje ir toliau šokti kitame restorane. Žodinis susitarimas, be kontrakto, turėjo savo kainą – šokėjos, važiuodamos taksi iš oro uosto, iš kurio tuomet paspruko, kai turėjo skristi namo, buvo apsuptos tenykštės policijos, ir... išgabentos į moterų kalėjimą.
„Mus atvežė į mažą miestelį, įvedė į pastatą nulipdytą iš balto molio, išėjo trys didelės prižiūrėtojos, dar nesupratau, kur mes esame. Atidarė dideles šarvuotas duris ir mes atsidūrėme siaurame koridoriuje, o per sienų angas mačiau, kad sėdi žmonės, vis vien nesupratau, kur mes esame. Tada mus visas įleido į patalpą ir užtrenkė durimis, taip atsidūrėme kalėjime, kelias valandas buvome šoke, net nekalbėjome tarpusavyje“, – pasakojo moteris.
Marija pasakojo, kad visos šios nemažai streso sukėlusios istorijos galėjo ir nebūti, jei ne jaunatviškas užsispyrimas ir perdėtas pasitikėjimas savimi. Kalėjime jas aplankęs Lietuvos garbės konsulas už merginų išlaisvinimą pareikalavo jų uždirbtų pinigų, neva, baudoms padengti. Marija išdidžiai atsisakė ir tai merginoms kainavo dar tris paras kalėjime.
„Supratome, kad reikia sutikti su jo sąlygomis, nes čia mūsų neras niekas – nei tėvai, nei Lietuvos policija. Tiesiog mūsų neras. Nugalėjo sveikas protas, kad reikia derėtis, o po trijų dienų ir vėl atvažiavus konsului, per save teko perlipti“, – pasakojo Marija.
Atidavusi paskutinį atlyginimą ir gavusi pasus, Marija su savo nelaimės draugėmis buvo nuvežta į oro uostą. Šokėja dar iki šiol prisimena, kad sąlygos kalėjime buvo tragiškos, kameroje lakstė milžiniški tarakonai, o maistas priminė ėdalą.
Merginos buvo nepaprastai laimingos grįžusios į Lietuvą: „Tuo metu kilo didelis skandalas, kiek žinau, buvo reikalaujama, kad tas konsulas atsistatydintų, vyko ilgos derybos.“
Darbas su R. Cicinu
Kolektyvas „Rokada“, savo kelią pradėjęs dar 1998 m., visada išsiskyrė savo apranga – kitokia, nei įprasta, ryškesne. Šiandien kolektyvas neįsivaizduojamas be ryškiaspalvių, įspūdingų kostiumų, kurie taip pat tapo ir neatsiejama R. Cicino pasirodymų dalimi.
„Aš turiu tokią ligą blizgučiams – visi, kas mane pažįsta, sako, o dievai, ir vėl ji ateina... Taip, aš prisipažįstu, labai mėgstu blizgučius, plunksnas, viską, kas gražu. Galėčiau maudytis aukso vonioje ir man tai suteiktų didžiausią palaimą“, – teigė Marija.
Darbas su R. Cicinu leido šokėjoms dar labiau atskleisti savo meilę išskirtiniams apdarams – juk atlikėjas ir pats yra gana ekstravagantiškas, drąsiai eksperimentuoja su stiliumi.
Marija atskleidė, kaip susipažino su garsiu Lietuvos atlikėju, ir kaip prasidėjo jų bendras kūrybinis kelias. R. Cicinas, ilgai stebėjęs kolektyvo veiklą, nusprendė paįvairinti savo rengiamus koncertus, ir taip prasidėjo ilgus metus trunkantis jų bendradarbiavimas: „Anksti ryte, kai man niekas neskambindavo tokiu metu, sulaukiau skambučio.
Buvau mieguista ir pikta, kad mane taip anksti žadina, girdžiu „laba diena, jums skambina Rytis Cicinas“, atšoviau, kad aš Madona ir numečiau ragelį. Po kurio laiko vėl ėmė skambinti, nesupratau, kodėl jis man skambina ir ko iš manęs nori. Pasirodo, jis ilgai mus stebėjo ir sugalvojo savo solinę karjerą paryškinti mūsų pasirodymais.“
„Tai – artistas iš didžiosios raidės. Aišku, mes pykstamės kaip ir kiekvienoje šeimoje. Mūsų šou šeimoje visko būna. Koks jis bebūtų kitoniškas, kam juokingas, kažkam – didis artistas, bet jo požiūris į sceną, į žiūrovą, į šou, vertas didžiulės pagarbos. Niekada gyvenime jis neleis sau išeiti į sceną nepasiruošęs, pavėluoti, neatvykti, blogiau sudainuoti. Visada viskas laiku. To paties, aišku, reikalaujama ir iš mūsų. Jis be proto gerbia savo žiūrovą, savo klausytoją, ir ta pagarba net spinduliuoja“, – pasakojo Marija.