R. Šakalytės pokalbis su karjeros konsultante Laura Šukiene prasidėjo nuo savivertės klausimo. Kaip atskleidė Renata, jos pačios savivertė buvo stipriai trypiama nuo pat vaikystės.
„Esu vaikas, kuris augo labai toksiškoje šeimoje. Patyriau daug fizinio smurto, mačiau labai bjaurių, negražių dalykų. Augti nebuvo lengva.
Gyvenant Kėdainiuose su mama ir patėviu, mano savivertė, kaip liaudyje sakoma, buvo žemiau plintuso. Bet kai tik grįždavau į kaimą pas senelius, savo mamos tėvus, ten buvo daroma viskas, kad ji ir vėl ūgteltų. Natūralu, kad smurtas, nepagarba, alkoholis, nepriežiūra veda į tai, kas savivertę žlugdo“, – pasakojimą pradėjo ji.
Visomis jėgomis kabinosi į gyvenimą
Kai R. Šakalytė sulaukė pilnametystės ir išvyko studijuoti į Vilnių, jaunai merginai atrodė, kad nuo šiol prasidės pats nuostabiausias jos gyvenimo etapas – juk ji bus laisva, nepriklausoma ir galės daryti, ką tik nori. Visgi netrukus studentė suprato, kad teks gerokai pakovoti už savo būvį.
„Buvo dienų, kai aš mėnesį turėjau pragyventi su penkiais litais. Nebuvo pinigų, o seneliai dažniau padėjo maisto produktais, tad buvo labai sunku. Supratau, kad turiu kabintis ir nepasiduoti. Pasitikėjimo savimi man galbūt netrūko, bet visąlaik galvodavau, kad esu per mažai gabi, graži ar protinga“, – pripažino R. Šakalytė.
Pasak laidos viešnios, sunki vaikystė atvedė į tai, kad ji net nemokėjo priimti komplimentų. Sulaukusi gražių žodžių iš priešingos lyties atstovų, Renata galvodavo, kad tai – tik patyčios.
„Santykiai su berniukais buvo tragiški, nes visiškai negalėdavau patikėti tuo, ką jie sako. Jei sakydavo, kad esu graži, galvodavau, kad tai tėra patyčios. Juk daug metų girdėjau, kad esu nevykėle, negraži ar tokia pat kvaila, kaip mano tėvas“, – atviravo laidų vedėja.
Viską pakeitė pažintis su vyru
Tačiau kaip siaubą vaikystėje išgyvenusi R. Šakalytė galiausiai tapo eterio diva?
„Viskas neįvyko per vieną naktį, buvo nueitas sudėtingas kelias. Didžiausias lūžis įvyko, kai aš stipriai įsimylėjau ir pradėjau draugauti su dabartiniu vyru. Mes kartu jau 20 metų, jis – pirmas ir, tikiuosi, paskutinis. Būtų labai gerai“, – juokėsi ji.
Pašnekovė atskleidė, kad pažintis su vyru leido jai suvokti, jog yra žmonių, kurie ją myli tokią, kokia yra. Visgi vaikystėje patirtos traumos Renatą privedė ir prie to, kad ji nemokėjo tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis.
„Kai man pradėjo baksnoti, kad taip negalima bendrauti ar šnekėti su kitais, ėmiau galvoti, ar aš moku priimti dalykus, kurie man nemalonūs ar nepatogūs. Čia susipynė visi savivertės ir komunikavimo klausimai, visos traumos ir patirtys. Viskas ėmė dėliotis lyg ant padėklo.
Juk mylint kitų žmogų, nenori, kad jam būtų skaudu, o aš dariau dalykus, dėl kurių mano mylimajam skaudėjo. Man atrodė, kad skausmas – mūsų bendrystė. Kai pati esi daug patyrusi, nori, kad ir kitas tave suprastų. To nesuvokdama, dariau dalykus, kurie skaudino jį, tam, kad būtume toje skausmo bendrystėje“, – pasakojo R. Šakalytė.
Ėmė lankyti terapiją
Bėgant metams Renata ėmė įsiklausyti į mylimojo žodžius ir suprato, kad taip elgtis negalima. Moteris pradėjo kapstytis savo viduje, ieškoti tam tikrų atsakymų.
„Galiausiai buvo prieita prie to, kad man reikia pagalbos, nes viena nesugebu susitvarkyti. Čia buvo toks fainas momentas, kai mano vyras prisipažino, kad pirmame kurse lankė psichoterapiją, jam tai padėjo sprendžiant vidinius klausimus. Pagalvojau, o kodėl man nepabandžius“, – prisiminė ji.
Kiek daugiau nei metus terapiją lankiusi R. Šakalytė pamanė, kad visos problemos su tuo išsisprendė. Tačiau viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis, kai moteris pastojo.
„Neštumas, gimdymas, pirmieji motinystės metai buvo labai trapus periodas, per kurį išlindo visi mano užsilikę demonai. Maniau, kad jų nebeturiu. Pradėjo lysti tie prasti šablonai iš pasąmonės, kaip mano motina bendravo su manimi, kaip aš sakiau to nekartosianti, tačiau viskas nesąmoningai ėmė reikštis mano santykyje su vaiku. Pradėjome su vyru kalbėti, ką daryti ir aš vėl grįžau į terapiją“, – kalbėjo žinomas veidas.
„Supratau, kad galiu netekti šeimos“
Tinklalaidės metu moteris prisiminė ir kitą sunkų gyvenimo periodą, kai nuo darbų ir veiklų gausos Renata taip perdegė, kad kartą vos nesukėlė avarijos.
„Po to turėjau rimtą pokalbį su vyru, kuris ryžosi pasakyti, kad aš nebegirdžiu, nesu šeimoje, o vaikai atėję sako, kad mamytė ir vėl sėdi prie kompiuterio. Nebuvau namuose, nors buvau. Mano artimiausių draugių, su kuriomis bendrauju po 15-20 metų, pusantrų metų nebuvo mano gyvenime, o aš to net nesupratau. Jos turbūt galvojo, kad užriečiau nosį ar sužvaigždėjau, o iš tikrųjų buvau tokia pavargusi, kad nebeturėjau resursų joms ką nors duoti“, – teigė dviejų mergaičių mama.
Supratusi, kad byra ne tik asmeninis, bet ir darbinis gyvenimas, Renata užtraukė rankinį ir išėjo iš darbo. Anot pašnekovės, tai buvo geriausias sprendimas.
„Supratau, kad galiu netekti šeimos. Atėjo suvokimas, kad nieko negaliu duoti ir tiems žmonėms, kuriuos kalbinu. Man buvo nesvarbu, ar prieš mane sėdi prezidentas, ar scenos žvaigždė – varydavau automatu. Niekas nebedžiugino, burnoje buvo metalo skonis“, – atskleidė moteris.
Pokalbio metu R. Šakalytė dėkojo specialistams už pagalbą sunku metu. Visgi ji pripažino, kad didžiausias terapeutas yra jos vyras, apie kurį kalbėdama moteris nesulaikė ašarų.
„Aš jam esu be proto dėkinga už tuos 20 metų. Labai labai myliu šį žmogų už daug dalykų ir žinau, kad jeigu ne jis, šiandien būčiau turbūt visai kitokia, – graudindamasi kalbėjo R. Šakalytė. – Labai kantrus žmogus, aš su savimi nebūčiau tiek išbuvusi ir tiek kartų sau atleidusi. Esu jam dėkinga už daug dalykų, bet labiausiai, kad jis toks kantrus ir mane stipriai mylintis, už dvi nuostabias dukras, kurias padovanojo ir už tai, kad man iki šiol gera su juo būti.“
Visą laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
