Šiuo metu žurnalistę TV3 žiūrovai gali išvysti „TV Pagalbos“ laidoje, į žinių vedėjos kėdę moteris grįš kitų metų vasarą. Paklausta, kurioje pozicijoje ji jaučiasi labiau savimi, Renata nusišypso ir sako, kad tai tas pats, kas lyginti dvi skirtingas dukras – juk jas myli vienodai.
„Sunku tai palyginti. Vienur yra bendravimas su žmonėmis tiesiogiai, yra grįžtamasis ryšys. Žiniose dirbi tik kamerai ir tavo žiūrovas yra įsivaizduojamas. Tai visai kitokia darbo specifika, tačiau dėl to man ir patinka. Kuomet pavargsti nuo vieno, gali atsikvėpti kitame ir atvirkščiai“, - džiaugiasi moteris.
Emocijų slėpti nereikia – jos padeda atsiverti
Savo darbe Renata dažnai susiduria su skaudžiomis istorijomis, todėl nubrauktų ašarų eterio metu ji neskaičiuoja ir jų nebijo.
„Mes neturime tikslo laidoje atrodyti šalti ir nejautrūs, slepiantys savo emocijas. To nereikia. Tiesa, su savo emocijomis nereikia perlenkti lazdos – jeigu pradėčiau daugiau raudoti nei istorijos herojai, turbūt nebūtų jauku žiūrėti. Tačiau jei tai gyva, tikra emocija – tu ją ištransliuoji. Savęs valdyti nematau prasmės. Mano nuomone, tai padeda žmogui, kuris dalyvauja mūsų laidoje. Jei jis mato, kad laidos vedėjas yra empatiškas, jog jam rūpi, tokiu būdu pašnekovas tik dar labiau prisijaukinamas. Sunku padėti išspręsti žmogaus problemas, jei jis jaučia atstumą. Žinoma, tai normalu, juk mes matomės pirmą kartą, dėmesį blaško ir gyvi žiūrovai studijoje, operatoriai, šviesos, kameros. Kai kurie žmonės pirmą kartą atsiduria tokioje erdvėje, todėl kalbėti apie asmeniškus dalykus viešai nėra lengva niekam. Savo emocijų, jausmo parodymas pašnekovams yra tarsi raktas, kuris padeda jiems atsiverti. Ir šį raktą aš tikrai mėgstu išsitraukti. Man atrodo, kad sušildytas žmogus bendrauja visai kitaip, o pokalbis ar interviu įgauna tikrąją prasmę“, - tiki žurnalistė.
Tiesa, sėdėdama žinių vedėjos kėdėje, R. Šakalytė-Jakovleva savo jautriąją pusę turi šiek tiek pažaboti.
„Žiniose be abejo reikia vengti emocijų, subjektyvių vertinimų, nes tikslas yra pateikti informaciją nešališkai ir objektyviai. Tačiau jei žinia yra labai liūdna, aš neketinu vaidinti akmenširdės ir apsimesti, kad tai manęs nejaudina. Ir atvirkščiai – jei eteryje labai linksma naujiena, tai kodėl nenusišypsojus ar net nuoširdžiai nenusikvatojus? Nemėgstu forsuotų dalykų, jei tik viskas vyksta savaime ir natūraliai – tai pirmyn ir išleiski tai“, - sako ji.
Anot moters, neslepiamos emocijos padeda suartėti su publika: „Tikiu, kad žiūrovas ekrane mėgsta matyti į save panašų žmogų, kuris gali nusijuokti, būti linksmas ar liūdintis, kuriam lygiai taip pat gali skaudėti. Jei yra jautrūs emociniai intarpai, aš stengiuosi parodyti save tokią, kokia esu. Juk dėl to niekas dar nemirė.“
Nuoširdumas – R. Šakalytės-Jakovlevos vizitinė kortelė
Net ir po dešimtmetį trunkančio darbo televizijoje, Renatą pažįstantys žmonės tikina, kad ji išliko tokia pat atvira ir nuoširdi. TV laidų vedėja atskleidžia, kad tokie žodžiai jai labiausiai glosto širdį.
„Niekada nesistengiu nieko apgaudinėti. Pirmiausiai, savęs. Jei aš kažką jaučiu, tai taip ir galvoju ar sakau. Mėgstu nevynioti žodžių į vatą, tačiau išlaikau ribas. Esu viešas žmogus, todėl negaliu per daug reikšti savo emocijų. Bet taip, nuoširdumas yra mano arkliukas. Džiaugiuosi, kad nepaisant dešimties metų darbo televizijoje, tai nepasikeitė. Tikrai labai džiaugiuosi, kuomet susitinku su labai seniai matytais žmonėmis, o jie man sako, kad aš esu visiškai nepasikeitusi. Tai – pats geriausias komplimentas. Vadinasi, aš ir toliau einu teisinga kryptimi ir aš neketinu keistis dėl pokyčių savo gyvenime ar karjeroje. Tai mano vertybių nekeičia“, - rėžia ji.
„Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančio – statistika“
Paklausta ar darbas televizijoje, su skaudžiomis žmonių istorijomis, jos nepadarė jautresne, Renata randa kitų savo asmenybės pokyčių.
„Jautresne? Galbūt pasakyčiau kitaip. Į visa tai kartais pradedi žiūrėti atbukusiu žvilgsniu. Kažkas yra pasakęs: „Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančio – statistika“. Kai dirbi žiniose tie skaičiai, deja, būna įvairūs. Kasdien susiduriama su gimimu ir mirtimi. Ir į tai pradedi žiūrėti kaip į kasdienybę ar rutiną, kad ir kaip tai baisiai skambėtų. Tačiau žmogiškumas visada išlieka, nes aš turiu šį bruožą. Tiesa, stengiuosi to per daug į save neįleisti giliai, tą akimirką aš išgyvenu ir paleidžiu. To reikia išmokti. Ilgainiui tu save išmoksti apsaugoti nuo svetimo skausmo, nes tu negali gyventi svetimų žmonių problemomis nuolat. Svarbu to neatsinešti į savo rutiną, šeimą, nes tu turi ir savo gyvenimą. Išjausti viso pasaulio skausmo ir išgyventi viso pasaulio bėdų tu negali, nes tai yra fiziškai neįmanoma. Tai emociškai per didelė našta. Išmokau save apsaugoti nuo to“, - atvirauja moteris.
Nuo rutinos darbe su šeima bėga į gamtą
Renata prisipažino, kad nors ir labai mėgsta savo darbą, iš jos jis atima nemažai laiko. Kartais nepažįstamųjų problemas ji imasi spręsti ne studijoje, o bendraudama internetu.
„Laiminga pabaiga ne visada ateina studijoje, o jei ir ateina, tai ne visada ji būna amžina. Su kai kuriais žmonėmis aš net palaikau ryšį, bendraujame, susirašome. Kartais mane susiranda visiškai nepažįstami žmonės, kurie kreipiasi pagalbos, patarimo. Žinoma, atrašau ne visiems, nes tai fiziškai neįmanoma. Galų gale, nesu profesionalė, todėl ne visais klausimais žmonėms galiu patarti. Turiu pasiruošusi įvairių specialistų, pagalbos linijų kontaktus, kuriais pasidalinu esant būtinybei. Tiesa, žmonėms kartais užtenka nuoširdaus pokalbio, žmogaus, kuris gali išklausyti, patarti ir suprasti. Darbas socialiniuose tinkluose man tapo kasdienybe“, - pasakoja TV laidų vedėja.
Paklausta, kur geriausiai atsipalaiduoja nuo darbų rutinos ir gyvenimiškų problemų, Renata atskleidžia, kad teigiamą energiją ji atranda gamtoje.
„Būtina kartais nuo viso to atitrūkti, pabūti tik su savimi ir savo šeima. Ten, kur nėra ryšio. Dažniausiai pabėgam pas vyro tėvus į Žemaitiją, ten iš tikrųjų neveikia mano telefono ryšys, o internetą gaudo taip pat prastai (nusijuokia). Tomis akimirkomis tiesiog atsijungi ir būni su mylimais žmonėmis atpalaiduojančioje aplinkoje. Paskui grįžti į ritmą su nauja energija ir gali vėl į viską žiūrėti kitaip. Aš labai mėgstu gamtą, mėgstu būti joje, nes tai man padeda išsivalyti galvą“, - atvirauja ji.
Didžiausia lietuvių problema – bendravimo įgūdžių stoka
TV laidų vedėja savo darbe vis iš naujo akis į akį susiduria su nelaimėje atsidūrusių žmonių istorijomis. Nors daugelis mano, kad tokių pašnekovų bėdos tėra paviršutiniškos, Renata teigia, kad problemų šaknys slypi kur kas giliau.
„Daugelis žmonių mano, kad opiausia problema yra akivaizdžiai matoma: alkoholizmas, pinigų trūkumas ar skolos. Bet iš tikrųjų po visu tuo slepiasi daug gilesni dalykai ir dažniausiai jie veda į psichologinius ar trauminius išgyvenimus. Žmonės apie tai nėra linkę kalbėtis ir patys jų bijo. Ir kai mes pradedame krapštyti tuo dalykus, suprantame, kad alkoholizmas yra tik pasekmė. O dėl ko žmogus pasirinko tai? Dėl viso to gali būti kalta sunki vaikystė, nemeilė, nepilnaverčiai santykiai... Maždaug 90% žmonių mano, kad viskas yra kur kas paprasčiau, bet iš tikrųjų viskas yra sudėtinga“, - sako moteris.
Anot Renatos, dažniausia pašnekovų problema – bendravimo įgūdžių stoka: „Pastaruoju metu itin dažnai sulaukiame istorijų, kuriose didžiausia bėda yra žmonių santykiai. Pašnekovai patys negali pasakyti, kodėl jų santykiai sugriūva, ar tai būtų vyras ir žmona, ar tėvai ir vaikai. Pasirodo, kad žmonės nemoka kalbėtis. Jie nemoka paprasčiausių dalykų: išreikšti savo jausmų, kai kurie to išvis nesugeba, jie nedrįsta pasakyti „myliu“ ar išsiduoti, kad dėl kažko bijo. Dėl to susidaro įvairios problemos, prasideda kaltinimai. Jie negali atsisėsti ir nuoširdžiai pasikalbėti, kaip jie jaučiasi, nes kitas žmogus jo neišklauso, pertraukinėja, dėl to prasideda pykčiai. Mes galime daryti didžiulę pagalbą žmonėms, mokydami juos kaip reikia bendrauti. Mūsų studijoje žmonės kartais pirmąjį kartą rimtai pasikalba, išsako, ką jie jaučia, dėl ko nerimauja. Taip, kartais jie tai pasako labai paprasta ar net buitiška kalba, tačiau jie atsiveria“, - teigia R. Šakalytė-Jakovleva.
Vaikystėje ir paauglystėje smurtą patyrusi garsi moteris neslepia, kad ir jai augant trūko meilės, todėl šią stoką ji bando realizuoti savo šeimoje.
„Žmonėms kartais atrodo, kad negalima pasakyti „myliu“ ar prieiti apsikalbinti. Galbūt mes esame tokia tauta, vis dar negalinti išsivaduoti iš tų senų laikų, kuomet rodyti savo jausmų nevalia. Jeigu tu pasakysi, kad myli, gal pamanys, kad esi silpnas? Tai labai kvailas nusistatymas, kuris, deja, vis dar eina iš kartos į kartą. Būtina savo vaikus mokyti kitaip. Jokia tradicija neišlieka, jei jos niekas neperima. Jei jos atsisakysime, ji išnyks. Mes galime perduoti kitą tradiciją, kad kalbėtis, mylėti ir tai demonstruoti apsikabinant, prisiglaudžiant yra gerai. Kai matau savo dukreles, kurioms tai patinka, tai aš ir pati galvoju, kad Dieve, kaip skaudu, kad savo laiku ne visada to galėjai sulaukti iš savo mylimų žmonių. Jie tiesiog to nemokėjo daryti, jiems tai atrodė nepriimtina. Labai smagu, kad viskas keičiasi į gerą. Visiems reikia to artumo. Dažnai sakau, kad geriausias būdas nuraminti vaiką, tai jį pabučiuoti ir apkabinti. Tą akimirką jis jaučiasi saugus ir mylimas, nieko pasaulyje daugiau nebereikia. Tai taip ir darykim“, - optimistiška gaida pokalbį baigia Renata.
