Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ ir R. Adomaitis gali didžiuotis antrąja „Aukso paukšte“. Apie choro gyvavimą, džiaugsmus ir rūpesčius kalbame su nepailstančiu vadovu R. Adomaičiu.
– „Dagilėlis“ įkurtas 1990 m. Ko teko išmokti apie auklėtinius?
– Tikriausiai tenka pastebėti, ko jie ateidami į chorą neturi. Pavyzdžiui, kai ateina ketvirtokai – mažiukai, ypač kai prisijungia prie koncertinio choro. Jie pradeda žiūrėti didelėmis akimis, kas vyksta per repeticijas ir ko gi nori vadovas. Tikriausiai jiems atrodo dar keista, kad vadovas laksto iš kampo į kampą, skeryčiojasi ir dar jam netinka – juk padainavau jau. Po pusmečio pasidaro viskas natūralu.
Ir per metus labai daug kas pasikeičia pačiuose vaikuose. Manau, kad dainavimas chore nėra lengvas darbas. Tai yra tam tikra mokykla. Čia kaip armijoje turi daug ko išmokti, tam tikri dalykai turi išlikti tavyje ilgam. Neleidžiu kai kurių dalykų daryti vaikams. Pavyzdžiui, kelionės metu neleidžiu valgyti traškučių – beveik niekada. Stengiuosi, kad nebūtų vyriškų neigiamų dalykų, nors jų pasitaiko. Juk mes gyvename ne uždaroje aplinkoje. Ateina vaikas iš mokyklos – ten draugai, bendraklasiai vienaip mąsto, o čia reikia šiek tiek kitaip elgtis. Galų gale jis mato, kaip reikia elgtis. Štai didžiųjų vaikinų pavyzdys išties yra labai stiprus. Mažieji žvelgia į didžiuosius užvertę galvas ir jais žavisi. Manau, kad stebėdami juos berniukai mąsto, kad norėtų būti tokie pat.
Septynerius metus „Dagilėlio“ mokykloje mokytis neužtenka. Kalbu ne vien apie dainavimą, bet ir pasaulėžiūrą. Negali pasakyti, kad pas visus ji tampa vienoda. Bet jeigu moksleivis čia mokėsi dainuoti 10 – 12 metų, tik tuomet pajunti, kad jis yra mūsų. Paauglystės laikotarpis vis dėl to turėtų praeiti čia, mokykloje. Kitu atveju įsiurbia aplinka. Ne paslaptis, kad paauglystėje berniukams krūvos prieštaravimų ir emocijų pliūpsniai, kai visi aplinkiniai atrodo negeri.
– Paauglystėje ne tik maištaujama, bet ir nebeateinama į repeticijas...
– Tai ir yra problema berniukams. Nepaminėjau pagrindinio dalyko – balso mutacijos. Jaunuolis čia dainavo, koncertavo visuose koncertuose ir staiga jis nebegali to daryti, nes nebegali valdyti savo balso. Jis negali dainuoti nei vyrišku, nei vaikišku balsu. Tad tai reikia išgyventi, palaukti, o po to – išmokti iš naujo visus kūrinius, partijas ir tada vėl bandyti sugrįžti į sceną.
– Kiek maždaug trunka ta pertrauka?
– Labai įvairiai. Kartais metus, kartais pusę. Pasitaiko vaikų, kurių balsas keičiasi labai greitai, dažniausiai vasarą. Jis nustoja dainuoti, stygos nustoja dirbti. Pavasarį dar dainavo vaikišku balsu, o rudenį jau dainuoja vyrišku. Jeigu jam buvo įdomu, kaip dainuojant chore skambėjo vyriški balsai, tai jis žvelgdamas į natas jau atpažįsta, kas ten užšifruota. Ir tada viskas įvyksta pakankamai lengvai – per mėnesį ar du, žiūrėk, jis jau stovi scenoje. Gal kažkuri vieta ne visai išeina, bet jeigu matau didelį norą, leidžiu jam tarp vyrų dainuoti – jis žino, kad tam tikrose vietose reikia patylėti. Tad norintys kuo greičiau atsidurti koncertiniame sąstate itin stengiasi. Kitam gal to nereikia – jis nori ramiai pabūti ir pailsėti. Bet kartais per poilsį viskas nutrūksta. Vaikas pajunta laisvę, nes čia krūvis yra labai didelis.
– Koks tas krūvis?
– Tai ir kūrinių, ir repeticijų, ir pamokų krūvis. Bendrojo lavinimo mokykloje jis vis auga. „Dagilėlyje“ dainuojantiems koncertiniame chore repeticijos praktiškai vyksta kasdien. Būna dienos, o kartais dviejų pertrauka. Kartais sekmadieniais būna išeiginės, šeštadienį repetuojame, o kartais viduryje savaitės atsiranda viena laisva diena.
– O dar koncertai, konkursai...
– Aš irgi galvojau, kad neįmanoma, bet vyrai įrodė, kad viskas įmanoma. Jie ir sportuoja, ir turi laiko prie kompiuterio pasėdėti (o gal net ir per daug). Ir jie mokosi pakankamai gerai, jeigu tik stengiasi.
– Nepaminėjote, kad reikia ir su draugais pabendrauti.
– Didelis būrys draugų yra čia. Jie čia vienas su kitu turi tiek daug bendrų interesų, kad net atėję į repeticiją nepabaigia išspręsti savo problemų – pasikalbėti. Sprendžia dar per repeticiją, dėl ko kartais pykstamės. Jeigu sako, kad XXI a. vaikai užsidaro savyje arba bendrauja tik elektroninėje erdvėje, tai „Dagilėlio“ vaikai labai aktyviai bendrauja gyvai tarpusavyje. Tas gyvas žodis jiems yra labai reikalingas.
Kiekvieną koncertą galime pavadinti kelione – susirinkę parepetuojame ir keliaujame koncertuoti. Kad ir mikrokelionė į artimiausią koncertų salę. Visi tie dalykai verčia juos mobilizuotis ir tapti vientisu organizmu. Einame kartu, ruošiamės, tariamės – viską darome kartu. Štai dabar į rankas negalima imti nei telefono, nei kompiuterio prieš koncertą. Stengiuosi, kad bent dvidešimt minučių prieš pasirodymą jų niekas neblaškytų. Nes tas daiktas šiek tiek neigiamai veikia mąstymą, smegenis, susikaupimą.
– Nejaugi?
– Teko padaryti keletą eksperimentų. Štai reikia pasakyti tą patį tekstą atmintinai – leidi susikaupti, pamąstyti ir, pavyzdžiui, eilėraštis padeklamuojamas be klaidų. Tik vaikas atitrūksta nuo planšetės, kompiuterio ar žaidimų telefonu – prasideda tam tikri kliuvinėjimai: pamiršo žodį, nežino, nuo kur pradėti ir pan. Tuo teko įsitikinti ne kartą.
Norint kūriniu atskleisti tai, ką kompozitorius norėjo pasakyti, vien išdainuoti „plikas“ natas nepakanka. Vis tiek reikia kūrinį atlikti iš vidaus, kad jis suspindėtų šiek tiek kitomis spalvomis, išryškinti jo prasmę, akcentus. Tad čia negali būti jokio paviršutiniškumo, prieš koncertą negali būti jokio blaškymosi.
– Patys mažiausi „Dagilėlio“ mokyklos vaikai?
– Keturmečiai, kuriuos tėveliai atveda už rankos.
– Ir kaip pradedate juos mokyti?
– Tai yra didelė sistema. Mažyliams padaryta speciali klasė, kur jie gali žaisti, o muzikos mokosi per žaidimą. Penkiamečiui – kitokie norai, o šešiamečiui – vėl kitaip: jie ruošiasi eiti į pirmą klasę. Ketverių-penkerių metų vaikai jau dalyvauja spektakliuose, pavyzdžiui, stato „Grybų karą“. Apsirengę kostiumais vaikai vaidina: kas gali padainuoti daugiau, kas mažiau – tie daugiau vaidina. Svarbu, kad jie būtų muzikinėje terpėje.
Nuo pirmos klasės atsiranda solfedžio, nuo antros – pasirinktas instrumentas. O kokį pasirinkti? Organizuojamas specialus koncertas, susipažinimas su muzikos instrumentais: vyresnieji groja, o vaikai su tėveliais sėdi salėje ir mato, kaip kuris instrumentas atrodo ir skamba. Sugalvojame daug dalykų, kad tik vaikas žinotų, kas jį domina. Nuo penktos klasės atsiranda muzikos istorija.
O choras vyksta visą laiką. Nuo ketvirtos klasės vaikai jau pradeda keliauti šiek toliau – už Lietuvos ribų. Jau užmezgėme ryšius su Jelgavos mokykla. Joje yra sustiprinta muzika, tad ateityje ir mažiukai galės vykti į užsienį.
– Bet į „Dagilėlį“ ateina geri vaikai gerų tėvų...
– Vaikai kaip vaikai, o tėvai tikrai labai geri. Aš labai džiaugiuosi tėvais, kadangi mūsų ryšys ir bendravimas yra betarpiškas. Kartais kolegos sako, kad pas mus daugiau vyksta susirinkimų negu mokykloje. Tėveliai ateina į tuos susirinkimus – mes tariamės, ką galime padaryti dėl jų vaikų geriau, kokybiškiau. Jeigu kažką organizuojame, tariamės irgi su tėvais. Džiaugiuosi, kad jiems nėra vis tiek, ką jų vaikas veiks, kaip jis bus apsirengęs ir pan.
Tėvai mokyklai padėjo įsigyti koncertinius rūbus ir daug ką padarė pačiai mokyklai. Su jų pagalba įrengta choro studija, o šiemet bandysime remontuoti pirmą aukštą.
Dauguma čia – viduriniosios visuomenės klasės vaikai. Jeigu finansinės problemos trukdo geram vaikui išvykti į kelionę, stengiamės padėti. Jeigu tikrai jis nori. Bet būna, kad jis niekur nenori išvykti, ypač jeigu vaikas uždaresnis.
Tačiau vaikai kelionių metu tiesiog priversti būti artimi – būdami be tėvų jie patys tampa šeima ir rūpinasi vieni kitais.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
