Puikių emocijų dovanojančio literatūros kūrinio autorė sako susilaukianti ne tik liaupsių, bet ir priekaištų: „Rodos, įkliuvau, nes vis dažniau išgirstu klausimą – „Kada antra dalis?“ Prie tų visų gražių žodžių gaunu ir priekaištų, kad knyga per greitai baigėsi. Žmonės juk žino, kad antros tokios dar nėra. Žiūrėsim, gal užgims ir dar viena, nes gyvų šaltinių tai laksto aplinkui“.
Gyvais šaltiniais R. Stanaitytė-Česnulienė vadina savo vaikus. Būtent jie suvaidino didžiausią vaidmenį rašymo procese.
„Vaikai – mano įkvėpėjai ir iškvėpėjai. Jie – įkvėpimo šaltinis, kuris man trukdė rašyti knygą, – juokavo autorė pasakodama apie tai, kad kiekvienam iš jų stengiasi skirti vienodą kiekį dėmesio. – Vaikai yra auksinių minčių autoriai. Kai kuriose situacijose jie bando prisitaikyti, kopijuoja suaugusius, tačiau kai pasako kažką nuoširdaus... šios mintys yra pačios įdomiausios“.
Autorė pripažįsta, kad atžalos atima nemažai laiko, tačiau jų dar neturinčius galime nuraminti, gyvenimas susilaukus vaikų tik pagražėja.
„Jei susilauki vaikų, tai nereiškia, kad kažkuri tavo gyvenimo dalis būtinai subyra. Viskas tęsiasi. Kaip tik atsiranda daugiau galimybių ir, žinoma, fantazijos. Ieškai įvairių kelių. Vaikai suteikia tiek daug spalvų... niekada neįsivaizdavau, kad jie gali būti tokie įdomūs. Jeigu į vaiką žiūri akių lygmenyje, be jokios išankstinės nuostatos, kad reikia jį kažkur nukreipti, sudrausminti, išmokyti jį būti labai kultūringu ir visur tinkančiu, tuomet tas spalvas pamatyti lengviausia. Kartais stengiamės, kad vaikai būtų geri, normalūs, tokie kaip visi, o iš tikrųjų norime, kad jie būtų ypatingi, asmenybės. Tuomet ir pažyra tos žiežirbos. Reikia mokėti jomis džiaugtis, nes gali arba dejuoti susiėmus už galvos ir verkti, jog neprisimeni, kada gėrei karštą kavą arba gali sakyti, kad karštą kavą gersi po trijų metų ir ji bus dar skanesnė“, – tikina knygos autorė.
Nors galima pamanyti, kad šioje knygoje pagrindiniai herojai – vaikai, viskas yra šiek tiek kitaip. „Tai knyga apie moterį, kuri visą laiką yra apsupta vaikų. Ar jos šeimos, ar šeimos draugų. Ir tai nuostabu, nes jie yra tokie labai išmintingi, tik reikia juos išgirsti. Nereikia jų mokyti kaip gyventi. Nors man pačiai tai be galo sunku, man juk reikia parodyti, pamokyti, aš gi viską žinau. Mamos dažnai taip daro – aš pamokysiu, parodysiu, o galiausiai pati padarysiu. To atsisakius daug smagiau gyventi“, – gyvenimo išmintimi dalijasi trijų vaikų mama.
Komunikacijos konsultante dirbanti R. Stanaitytė – Česnulienė prisipažįsta, kad anksčiau niekada neplanavo rašyti knygos. Viskas gimė netyčia. Žinoma, kaip ir minėjome, „kalti“ vaikai.
„Apie knygą aš tikrai negalvojau. Tačiau vis išgirsdavau kokių vaikų frazių, kurios pasirodydavo neįtikėtinai gražios, išmintingos. Baimindavausi, kad tikrai vėliau neprisiminsiu. Nes ir žodžių tvarka jų skirtinga, ir intonacija. Ką jau kalbėti apie tai, kad kalbėdami jie naudoja labai daug skyrybos ženklų. Todėl ėmiau rašyti ant visko, kas pakliūdavo po ranka. Parduotuvių čekiai, servetėlės – viskas tikdavo. Bėda, kad spausdinu aš labai gražiai, tačiau mano raštas sunkiai įskaitomas. Grįžusi šifruodavau, ką aš ten prirašinėjau ir net vaikų klausdavau – „Vaikai, ką jūs ten kalbėjote...“. Šie žiūrėdavo į mane, kaip į kokią iš kitos planetos. Galop tų tekstų pradėjo daugėti ir pamaniau, kad būtų smagu jais pasidalinti. Nes būna, perskaitai vieną jų ir nušvinta diena, pagalvoji – „Ech, kaip gilu ir lengva“. Paskui pradėjau rašyti ir supratau, kad man tai visai patinka“, – pasakoja moteris.
Knygos autorė prasitarė, kad visas mintis apie rašymą šalin metė dar studijų laikais: „Tiesą sakant, parašiusi magistrinį darbą, kurio pavadinimas buvo „Strateginiai verslo organizacijos ryšiai su visuomene“, sakiau, kad daugiau niekada nerašysiu jokio teksto, kuris bus ilgesnis nei puslapis. Maniau, kad išrašiau visas savo atsargas. O dabar... pradėjau rašyti ir pajutau smagumą. Taip ir susilipdė knyga“.
Knygos „Pabučiuok man...į šypseną“ autorė pabrėžia, kad ši knyga nėra vien jos šeimos istorija. Čia įterpta ir nemažai fantazijos: „Tai nėra visiška mano gyvenimo scenografija. Aš sakau, kad tai yra grožis žiūrinčiojo akimis. Rašiau taip, kaip aš matau su savo interpretacijomis“.
Prie kūrybinio proceso stipriai prisidėję atžalos – 8-erių ir 6-erių berniukai bei 15-metė dukra. Jiems mama patikėjo ir koilliustratorių darbą. Vaikai talkino iliustratorei Sigutė Barniškytė - Kidd.