R. Aleksandrovičius jausmingą įrašą parašė feisbuke, kuriuo sutiko pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
„Mama, tu esi tarsi rasos lašelis, spindintis saulės spinduliuose.
Mama, tu tarsi tyras vanduo, tekantis gražiausia mūsų gyvenimo upe.
Mama, tu atvedei mus į šį gražiausią kelią, kuriuo dabar einame kartu.
Ir supratai mus, kai buvo mums tikrai sunku...
Dėkojame mama tau už visą tai!
Mylime tave mūsų brangi mama! Linkime tau sveikatos, geros nuotaikos ir dar daug, daug gražių akimirkų! Ačiū, kad esi“, – gražius žodžius skyrė Radžis savo globėjai, kurią vyras švelniai vadina mama.
Primename, kad kiek anksčiau vyras yra pasakojęs apie savo globėją.
Anot pašnekovo, būtent ji jam suteikė prieigą į muzikos pasaulį.
„Pirmi žingsniai į muzikos pasaulį buvo vaikų globos namuose. 47 metus ji dirbo muzikos mokytoja. Dar ir daugiau galėjo dirbti, tačiau dėl sveikatos teko išeiti. Viskas prasidėjo nuo „Dainų dainelės“. Iki 10-ies aš nedainavau. Nuo mažų dienų mėgau šokius. Šokau rock 'n' roll. Gerai jaučiau ritmą. Sportinius šokius šokau 4 metus. Didžiausias globėjos pastūmėjimas į muzikos pasaulį buvo tada, kuomet laimėjome „Dainų dainelę“. Jos dėka ir laimėjo šį konkursą, gavau net ir „simpatijų prizą“, – tikino pašnekovas.
Tiesa, kuomet Radžis gyveno vaikų globos namuose, jam nuolat dėmesį rodydavo visai ne Vida: „Kai mane atvežė į vaikų globos namus, iš pradžių mane nusižiūrėjo jos dukra. Jai patiko, kad aš buvau vienintelis čigoniukas vaikų namuose. Viskas nuo to prasidėjo. Ji mane visur vedžiojo ir panašiai. Vėliau jos dukra išvažiavo į užsienį ir mane paliko savo mamai. Tada ji mane pradėjo globoti. Aš iš karto pajutau, kad mane ji labiau myli ir globoja, kuomet nėra kitų vaikų šalia.“
Dainininkas tikino, kad globėjai jaučia ne tik didelę meilę, tačiau ir neblėstančią pagarbą, todėl niekada gyvenime nekildavo didesnių pykčių.
„Niekada nekildavo rimtesnių pykčių. Visada žinojau, kad noriu turėti namus. Žiūrėdavau pro langą ir laukdavau, kada ateis mama. Mama taip ir neateidavo, todėl laukdavau, kada ateis globėja. Ji visada ateidavo. Nebūdavo dienų, kuomet neateidavo. Nuo mažų dienų turiu jai didelę pagarbą.
Šiais laikais daug žmonių gali sumeluoti, tačiau man nėra ko čia meluoti. Visada ją gerbiau ir gerbsiu. Iki pat paskutinio momento. Ji visada patardavo ir dabar pataria. Kartais paklausau, o kartais – ne. Išmokau daug dalykų: kaip su žmonėmis bendrauti, kaip kartais patylėti, nes turiu tokį aštresnį liežuvį. Tokių subtilių dalykų. Svetimą vaiką globoti nėra taip paprasta. Manau, globėja tikrai verta pagarbos“, – jausmingai kalbėjo Radžis.
Vida ne tik rūpinosi, kad Radžis būtų pavalgęs, turėtų kuo apsirengti, tačiau, kad ir išaugtų doru piliečiu: „Patarimų iš jos sulaukdavau daug. Negaliu kažko išskirti. Kiekvieną dieną aš jos kažko pasiklausau. Tokius dalykus prisimeni tada, kai netenki žmogaus. Kol gyveni, tu to negalvoji. Gyveni ir džiaugiesi, kad žmogus yra šalia. Gyvenimas juda pirmyn. Labai stipriai į priekį negalvoji.“
Nepaisant to, kad Vida jis visuomet pasitikėjo ir pasitiki, tačiau yra dalykų, kurių jai nepasakoja: „Yra dalykų, kuriuos išsipasakoju globėjai, bet yra dalykų, kurių nesakau. Nesakau, nes nenoriu, kad ji jaudintųsi. Čia nėra melas, čia yra nutylėjimas. Ji labai išgyvena dėl manęs, Manau, kad visi vaikai kažko mamoms nepasako ir būna ramu. Jos dažnai pradeda jaudintis.“
Šaunuolis esi,mylim Tave!
Stenkis taip ir toliau gyventi!
