Kavos puodelis ir bananas. Tiek pakanka geriausiems pasaulio radijo sportininkams, tarp kurių yra ir lietuviai, ištisą parą per varžybas nemiegoti ir išlaikyti aštrų protą bei koncentraciją. Nors atsigauti po tokių ekstremalių organizmo išbandymų prireikia net savaitės, patiriamas azartas ir adrenalinas atperka viską.
Šią vasarą lietuviai Pasaulio radijo sporto komandų akivaizdiniame čempionate WRTC-2014 iškovojo aukščiausią mūsų šalies istorijoje 6 vietą ir įsitvirtino šios sporto šakos elite. Nors pasiekimas – įspūdingas, Lietuvą atstovavusios Kauno technologijos universiteto (KTU) radijo klubo komandos nariai Gediminas Lučinskas ir Mindaugas Jukna iki šiol sunkiai atsidūsta: „Jei ne techniniai nesklandumai, būtume tarp prizininkų“.
Ir juos galima suprasti. Nuo 1990 m. kas ketverius metus rengiamas Pasaulio čempionatas yra vadinamas radijo sporto olimpiada. Mat absoliuti dauguma varžybų – neakivaizdinės, t.y. radijo mėgėjai jose dalyvauja išsimėtę po visą pasaulį, o Pasaulio čempionate sportininkai rungiasi akis į akį – suvažiavę į vieną vietą.
Radijo sporto tikslas – nuolat klausant triukšmingo eterio, išgirsti visame pasaulyje išsibarsčiusių radijo entuziastų šaukinius ir užmegzti su jais kuo daugiau ryšių. G. Lučinsko ir M. Juknos rezultatas JAV Masačiusetso valstijoje liepą vykusiame Pasaulio čempionate – 4301 ryšys. Čempione tapusi JAV komanda užmezgė 4591 ryšį. Buvusi pasaulio čempionė Rusija liko 12, estai užėmė 31, latviai – 51 vietą. Iš viso dalyvavo 59 komandos.
Pasiruošimui skyrė metus
Skandinavijos ir Baltijos šalių regiono sportininkai atrankoje varžėsi dėl 4 vietų dalyvauti Atlanto pakrantėje surengtoje olimpiadoje. Patekimas į ją – KTU radijo klubo komandos lyderio G. Lučinsko svajonės išsipildymas, kuriam vyras ilgai ir intensyviai ruošėsi. Jis pabrėžė, kad europiečiams kitame žemyne varžytis yra labai sunku, nes skiriasi gamtinės sąlygos, o laiko juostos pakeitimas neigiamai veikia žmogaus budrumą, reakciją, kuri yra būtina siekiant aukštų rezultatų varginančiose radijo sporto varžybose.
Sugedo kompiuteris
Nors ir buvo gerai pasiruošę, lietuviams nepavyko sklandžiai startuoti varžybose. Iš namų atsivežtas kompiuteris sugedo dėl amerikietišką 110 į europietišką 220 voltų elektros srovę keičiančio prietaiso kaltės.
Organizatoriai pasiūlė pakaitinį kompiuterį, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo užkrėstas virusu, todėl veikė labai lėtai. Teisėjai leido išbandyti dar vieną kompiuterį, kuris veikė patikimai ir sportininkai pagaliau galėjo pilnavertiškai varžytis.
M. Jukna atsiminė, kad po pirmųjų dviejų čempionato valandų KTU komanda buvo tik 57 vietoje, tačiau vėliau sparčiai kopė į viršų ir galiausiai užėmė aukštą 6 vietą.
„Apie pustrečios valandos dirbo tik vienas mūsų operatorius vietoje dviejų. Žinoma, dabar jau neatsuksi laiko atgal, bet, manau, kad galėjome užlipti ant prizininkų pakylos. Apmaudas didelis, bet ką dabar padarysi. Kita vertus, tai yra aukščiausio lygio varžybos ir mes jose užėmėme labai aukštą vietą. Tai aukščiausias pasiekimas, kurį pavyko pasiekti lietuviams“, – sakė G. Lučinskas. Radijo sporto veteranu save vadinantis vyras ir M. Jukna po ketverių metų vėl bandys prasibrauti į olimpiadą. Artimiausios varžybos dabar – rugsėjo pabaigoje vyksiantis neakivaizdinis Lietuvos čempionatas.
Nemiegoti nesitreniruoja
Kaip įmanoma parą ar dvi nemiegoti ir dar išlikti žvaliam, aštraus proto ir klausos? Lietuviai teigia ypatingų paslapčių neturintys, stebuklingų preparatų nevartojantys. „Negeriu energetinių gėrimų. Apskritai stengiuosi kuo mažiau vartoti skysčių ir maisto, kad neapsunkčiau ir nereikėtų niekur po to lakstyti ir gaišti laiką, nes sugrįžus vėl užtrunka kol pagauni varžybų ritmą.
Kartais per parą mažais gurkšneliais išgeriu tik puodelį kavos, pusę litro kito skysčio, suvalgau bananą. Čia ne bėgimas ar kitas daug fizinio aktyvumo reikalaujantis sportas, kad galėtum dehidratuoti“, – atskleidė ilgametis daugiau kaip 50 metų veikiančio KTU radijo klubo narys. Jis sakė nesitreniruojantis nemiegoti, nes gebėjimas išlikti budriam daug valandų priklauso nuo kiekvieno žmogaus organizmo. Kai kurie sportininkai paryčiais tiesiog neatlaiko tokio maratono ir užsnūsta sukniubę ant klaviatūros.
Atsigauti po 24 val. varžybų gali užtrukti net iki savaitės. Sunkiausios – antra trečia diena po bemiegės paros. Nemalonų sugrįžimo į įprastinį gyvenimą jausmą visiškai atperka rungtyniaujant gaunamas azartas ir į kraują plūstantis adrenalinas.
Pomėgis ne tik „tiksliukams“
Nors jauni žmonės fiziškai yra pajėgesni ir ištvermingesni, aukštumų pasiekia tik subrendę radijo sportininkai.
„Šiame sporto aukštumų pasiekti dvidešimtmečiams, nors gali atrodyti ir kitaip, beveik neįmanoma, nes reikia sukaupti labai daug teorinių ir praktinių žinių. Pavyzdžiui, tiesiog žinai, kad tam tikru laiku kur nors Pietų Afrikoje koks nors radijo mėgėjas įjungia savo imtuvą“, – aiškino G. Lučinskas. KPI Radioelektronikos (dabar – KTU Elektros ir elektronikos) fakultete studijavęs vyras taip pat paneigė mitą, kad radijo sportu domisi tik „tiksliukai“. Iš tiesų šaukinių eteryje ieško ir daug ne tiksliųjų mokslų atstovų. Vyras svarstė, kad toks stereotipas galėjo susiformuoti sovietmečiu, kai mokykloje lankyti būreliai dažnai nulemdavo ir vėliau pasirinktą specialybę.
