Lietuvos istorijoje yra tokių momentų, ant kurių niekada nenuguls užmaršties dulkės ir pasakojimai iš praeities niekada netaps tik išgalvotais romanų siužetais. Nei išsamūs istorikų tyrimai, nei kraupi tremties metų statistika niekuomet iki galo neatskleis to, ką patyrė Baltijos valstybių tremtiniai nežmoniškomis sąlygomis kalinami atšiauriojo Sibiro lageriuose.
Neseniai dienos šviesą išvydo Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“, kurioje pasakojama apie paauglę mergaitę lietuvę, kurios šeima buvo išvežta į Sibirą. Knygoje vaizdžiai ir preciziškai atskleidžiamas stalinizmo laikotapio represijų žiaurumas ir žmogaus išgyvenimai mirties akivaizdoje, kova už išlikimą ir teisę būti, deja, ne visuomet sėkminga...
Šio romano autorė – Lietuvos karininko, po Antrojo pasaulinio karo patekusio į pabėgėlių stovyklą, anūkė, gimusi ir augusi Mičigane. Neseniai rašytoja lankėsi Lietuvoje ir sutiko atsakyti į naujienų portalo „Balsas.lt“ klausimus.
Kokie įspūdžiai atvykus į Lietuvą?
Lietuvoje lankausi jau trečią kartą. Man labai patinka čia, jaučiuosi sava, juk mano pavardė - Šepetys - labai lietuviška. JAV mano vardas ir pavardė visiems atrodo labai keisti ir nesuprantami, o kai atvykstu į Lietuvą, jau niekam nieko nereikia aiškinti. Visą gyvenimą žmonėms sakydavau, kad esu lietuvė ir čia jaučiuosi kaip namuose.
Lietuvoje lankotės nebe pirmą kartą, ar pastebite kokių nors pokyčių mūsų šalyje?
Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2005-aisiais, tad nemanau, kad radikalių pokyčių įvyko iki 2011-ųjų, bet mano tėvas Lietuvoje lankėsi 1991-aisiais ir, kai pamatė nuotraukas iš Lietuvos padarytas mano pirmojo apsilankymo metu, jis buvo labai nustebintas.
Ką apie Lietuvą žinojote iš vaikystės?
Mano senelis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, jis buvo Stalino sąraše ir su šeima iš Lietuvos pabėgo. Šeima devynerius metus gyveno pabėgėlių stovykloje ir vėliau išvyko į JAV. Nuo pat vaikystės mane supo lietuviškos tradicijos ir papročiai, nuo mažens labai mėgstu lietuviškus patiekalus. Dalyvavau lietuviško folkloro kolektyvo veikloje. Mano mama – amerikietė, lietuviškai ji nekalba, tad užaugau kalbėdama tik angliškai. Mano tėvas ir senelis – Lietuvos patriotai, mylintys lietuvišką meną ir kultūrą ir tai visuomet buvo mūsų šeimos gyvenimo dalis.
Ar niekada negalvojote mokytis lietuvių kalbos?
Tokių minčių buvo, o ypač tai aktualu tapo rašant knygą. Tai, kad nekalbu lietuviškai, yra vienas iš dalykų, dėl kurių gyvenime gailiuosi. Žinoma, niekada nevėlu jos mokytis, juk tai labai graži ir viena seniausių Europos kalbų.
Kaip galėtume charakterizuoti šių dienų lietuvių kultūrą ir tautinį charakterį?
Turiu galimybę pažvelgti į Lietuvą iš šono ir matau, kad šios šalies žmonės yra labai dvasingi, atkakliai siekiantys savo tikslų. Dar vienas labai svarbus aspektas yra mokymasis ir žinios – lietuviai yra išsilavinę ir darbštūs žmonės. Žinoma, tai mano nuomonė, kurią susidariau apie lietuvius bendraudama su jais ir viešėdama Lietuvoje, o minėtą klausimą man būtų labai smalsu užduoti kam nors, kas nėra lietuvis.
Kaip kilo mintis rašyti knygą būtent tremties tematika?
Kaip jau minėjau anksčiau, lietuviškoji mano tapatybės dalis man labai svarbi. Lankydama tėčio giminaičius Lietuvoje paklausiau apie jo vaikystės nuotraukas. Man tai buvo labai įdomu, nes iš Lietuvos pasitraukusi šeima tokių prisiminimų neišsaugojo, bet atsakymas buvo netikėtas – šeimos nuotraukos buvo sudegintos. Dėl saugumo. Iš pradžių man buvo sunku suprasti tokį sprendimą. Vis galvojau, kad tremties istorija susijusi su mano šeima, o aš jos nežinau. Nuolat galvojau apie žmones, kurie išgyveno tremtį, bet nenori ar jau nebegali apie tai kalbėti – juk yra tiek daug šiuo sunkiu laikotarpiu didvyriškai pasielgusių žmonių, o likimas mums nesuteikė progos su jais susitikti. Tai, kad jie istorijos tėkmėje liks bevardžiai ir beveidžiai, mane įkvėpė parašyti knygą, kuri suteiktų šiems žmonėms balsą, tai liečia ir mano šeimos istoriją.
Su kokiais sunkumais susidūrėte rašydama knygą?
Vienas didžiausių kelblumų buvo tai, kad nekalbu ir neskaitau lietuviškai. Apmaudu buvo dėl to, kad tai apribojo galimybes susipažinti su represijų laikotarpio istoriniais tyrimais, istorikų studijomis. Kitas labai svarbus aspektas – lietuvių kalba yra išleista daug prisiminimų ir biografijų žmonių, kurie patys išgyveno tremtį Sibire. Domėjausi visa šios tematikos literatūra, kuri išleista anglų kalba, bet buvo labai apmaudu žinoti, kad gausybė svarbios informacijos yra lietuviškai, bet negaliu jos perskaityti. Manau, kad mano knyga galėjo būti dar autentiškesnė, jei būčiau turėjusi galimybę susipažinti su lietuviškąja literatūra, ar būtų pavykę apsilankyti Sibire.
Šis istorijos etapas per ilgai buvo nutylėtas, istorija saugo paslaptis, bet ir kai kurie žmonės, išgyvenę šį laikotarpį, nenori apie tai kalbėti. Suprantu juos. Pasikeitė laikai, pasikeitė kartos. Su manimi taip pat ne visi žmones norėjo kalbėtis, juk aš jiems tik amerikietė, kuri atvyksta ir klausinėja apie labai skaudžius dalykus. Nebūčiau parašiusi knygos be Lietuvoje gyvenančių giminaičių pagalbos, jie surado žmonių, kurie sutiko su manimi kalbėtis ir suteikė informacijos knygai. Teko bendrauti su „Lapteviečių“ organizacijos nariais: kai išgirdau šių žmonių pasakojimus, buvau šokiruota, kokia stipri yra žmogaus dvasia ir siekis išgyventi.
Jūsų knygos pagrindinė herojė yra penkiolikmetė paauglė. Kodėl pasirinkote skaitytojams perteikti istoriją tokio jauno žmogaus akimis?
Taip, pagrindinė mano knygos herojė yra penkiolikmetė paauglė, bet iš tiesų siužetas yra sukurtas pagal vienos „Lapteviečių“ organizacijos narės gyvenimo istoriją. Paauglystė – sudėtingas ir išskirtinis gyvenimo laikotarpis, nes daugybė dalykų patiriama pirmą kartą. Suaugusieji tarsi turi savotišką nuojautą, žinojimą ar filtrą, per kurį gali vertinti įvykius, emocijas, o paaugliai į viską žvelgia kitaip – atviriau. Žmonės, su kuriais aš kalbėjausi prieš imdamasi rašymo, išgyveno tremtį, kai patys buvo paaugliai – 14-15 metų.
Knygoje man norėjosi parodyti gyvenimą tremtyje ir patirtis jauno žmogaus akimis. Kita priežastis, kodėl pasirinktas būtent toks vaizdavimas yra tai, kad viena mano svajonių, jog ši knyga surastų kelią į mokyklas ir jaunimo bibliotekas. Šį tikslą mano pavyko pasiekti – šiuo metu knyga „Tarp pilkų debesų“ išversta į 24 pasaulio kalbas ir jau tapo mokymo priemone kalbant jaunajai kartai apie sovietų okupaciją ir tremtinių išgyventą siaubą.
Jūsų knyga išleista 27-se šalyse, bet kai kurios jų nepatyrė stalinizmo laikotarpio represijų. Kaip manote, koks šių skaitytojų santykis su knyga? Ar jiems pavyksta adekvačiai suvokti aprašomos epchos įvykius ir įvertinti tremtinių patirtas negandas?
Skaitytojai tikrai supranta kontekstą ir reakcijos dažnai būna labai emocionalios. Žmonės suvokia, kad aprašytieji dalykai tikrai vyko tikrovėje, o apie juos nėra daug kalbama ir daug žmonių to nežino. Lietuvos istorijoje esama labai daug vertingų pamokų, kurios gali pakeisti pasaulio suvokimą apie taiką, pasiaukojimą, žmogaus tvirtybę. Kartais sakau žmonėms, kad aš parašiau knygą, bet tai nėra mano istorija – iš tiesų šią knygą parašė istorija ir skaitytojas skaito ne mano kūrinį, bet išgyvenimo, troškimo išlikti istoriją.
Viena garsiausių knygų apie stalinizmo epochos represijas yra rusų rašytojo ir Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino knyga „Gulago archipelagas“. Ar šis kūrinys turėjo įtakos jūsų, kaip rašytojos, kūrybinei brandai?
Neabejotinai. Jo knygoje atskleidžiamos žmogaus savęs ieškojimo procesas mirties akivaizdoje. A. Solženycino knyga mane labai smarkiai paveikė ir padėjo iškelti svarbiausius klausimus: ką reiškia išgyventi tokius potyrius, ką reiškia neįmanoma padaryti įmanomu, ir, ką reiškia būti tokių nusikatimų žmogiškumui liudininku? Ką reiškia gyventi tokioje žiaurumo kupinoje aplinkoje ir kaip joje gimsta atjauta? Atsakymai į šiuos klausimus pateikiami A. Soženycino knygoje – herojai į juos atsako savo kasdienio gyvenimo situacijose.
Jaunimas vis dažniau apie tremties istorijos laikotarpį sužino iš mokyklinių vadovėlių, kur kas rečiau – iš šeimos narių, artimųjų. Kaip manote, ar šios istorinės epochos išgyvenimai turėjo įtakos šiandien besiformuojančiam lietuvių tautos nacionaliniam charakteriui?
Suprantu, kad žmonės nuolat rūpinasi dėl ateities, o tai mūsų praeitis, kuri suteikia labai svarbios informacijos apie tautos evoliciją ir tai, kas mes esame šiandien. Tai turėtų būti išsaugota, nes mūsų praeitis yra kupina meilės, vilties ir drąsos pamokų. Šie dalykai neturėtų būti pamirštami naujųjų technologijų ir materializmo amžiuje . Žmonės, kurie išgyveno tremtį, šiandien jau yra garbaus amžiaus ir tai tarsi istorijos šnabdesys, kuris, papūtus stipresniam vėjui, nutils, tad šią dienų Lietuva privalo išsaugoti savo tautos istoriją.
Ar planuojate kitą knygą?
Taip, mano antroji knyga jau taip pat yra baigta ir pasirodys 2014-aisiais metais, bet po šio darbo man reikia pailsėti, nes jaučiuosi pavargusi emociškai. Antrosios knygos veiksmas vyksta Naujajame Orleane, Luizianoje 1915-aisiais. Knygos siužetas labai skirsis nuo pirmosios, joje bus pasakojama apie Naujojo Orleano mafijos gyvenimą.
