Aukštosios visuomenės kuluaruose šiandien madinga sentencija: „Nuo ko sąmoningai bėgo ir pabėgo aktorius Rolandas Kazlas, aktorius Ramūnas Rudokas ne tik neketina bėgti, bet ir su malonumu ten pliuškenasi“.
Atrodytų, rimtas kaltinimas, turint omenyje šiandienos situaciją, kai aukštoji kultūra tiesiog stoja į dvikovą su masine popkultūra - save gerbiantiems menininkams, intelektualams, kultūros žmonėms tapo neva neoru dalyvauti televizijos projektuose, kurie vargu ar gali būti pavadinti kultūriniais...
Ant ledo šokančio, duetais dainuojančio, ekrane ir spaudoje nuolat šmėžuojančio Ramūno pavarde kaip tik ir mėgstama iliustruoti kalbas apie „nupopsėjusių“ menininkų gretas.
Pirštinė mesta - belieka sužinoti, ką apie visa tai mano pats Ramūnas Rudokas.
Tai kaip dėl tos Rolando Kazlo atsisakytos pozicijos?
Oho, su kokia asmenybe, pasirodo, esu lyginamas - su pačiu humoro didmeistriu... Beje, mudu su Rolandu Kazlu - buvę bendrakursiai ir ilgą laiką labai geri draugai. Vėliau, ir vienam, ir kitam sukūrus šeimą, keliai šiek tiek išsiskyrė... Kur jau mano „maudymąsi“ ekrane ir šlovėje lyginti su Rolando „maudymusi“... Tiesa, jis nuo to sąmoningai bėgo, o aš sąmoningai bėgu į tai. Iš mano buvusio kurso nemažai žmonių dirba arba dirbo televizijoje - štai kad ir Juozas Gaižauskas, Kęstutis Jakštas, Mindaugas Sėjūnas... Gal tik Ramūnas Jaras niekada su televizija neturėjo reikalų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad esu pakankamai susijęs ir su aukštąja kultūra. Lygiai taip, kaip atiduodu visas jėgas ir širdį, vaidindamas Eimunto Nekrošiaus spektakliuose...
Pavyzdžiui, Horacijų „Hamlete“?
Pavyzdžiui, Horacijų. Arba Emilio Vėlyvio filme „Zero“, kur, nors vaidmuo ir nebuvo labai didelis, dirbti tikrai buvo nepaprastai įdomu ir kuriant vaidmenį taip pat buvo apie ką pagalvoti. Manau, E.Vėlyvio pavardę kino kontekste dar išgirsime... Vaidinimas teatre ir kine užima maždaug penkiasdešimt procentų mano veiklos, o ta „popsiškoji“ veikla užpildo visas tuščias mano gyvenimo minutes. Tuose televizijos projektuose aš išmokstu labai daug naujo. Jeigu Lietuvoje kada nors atsirastų televizijos projektas, kur reikia kautis bokso ringe - taip pat nedvejodamas dalyvaučiau.
O kodėl gi oriai, kaip daugelis menininkų, neatsiribojate nuo popkultūros?
Aš labai profesionaliai žiūriu į kiekvieną projektą, kuriame dalyvauju, nesvarbu, ar tai būtų filmavimas kine, ar televizijos šou „Mano žvaigždė“, kur bėgiojau su ugniagesio žarna, vilkėdamas 40 kilogramų sveriančiais ugniagesio drabužiais, ir gesinau liepsnojantį kaskadininką. Esu alkanas patirčių - todėl man patinka praleisti dieną ugniagesių būryje važinėjant ir gesinant gaisrus. Gal išmoktų ugniagesio amato subtilybių niekada gyvenime nepanaudosiu, bet jeigu gyvenimas priverstų juos panaudoti, man ta diena, praleista gesinant gaisrus, gyvybiškai praverstų. Lygiai taip pat ir su šokiu, ir su dainavimu... Jeigu būtų įmanoma, norėčiau kiekvieną dieną tapti vis kitos profesijos žmogumi. Mano pagrindinis gyvenimo variklis ir yra naujų patirčių paieška.
Bet juk solidiems menininkams nusiristi iki televizijos projektų labai neoru?
Paprastai neoru būna tiems aktoriams, kurių niekas niekur nekviečia, kurių talentu abejojama. Teko girdėti kalbų, kad televizija mane sužlugdys kaip aktorių, bet jeigu mane vaidinti tekviečia tokie režisieriai kaip Eimuntas Nekrošius, vadinasi - dar nesužlugdė. Jeigu per dešimt metų nesuėdė manęs „popsas“, tai gal ir šiandien nesuės - juk šitokią odą užsiauginau, kad popkultūros rūdys nepadengtų Rudoko.
Kaip tik apie storą odą... Žiūrint į jus ekrane, kai esate vertinamas komisijos, galima pamanyti, kad itin jautriai reaguojate į pastabas, labai rimtai ir netgi agresyviai siekdamas laimėti. Tad kurgi profesionalioji aktoriaus savitvarda?
Agresyviai? Nieko sau reputacija... Tuomet noriu atsiprašyti visų ir paprašyti nelaikyti manęs psichu. O gal toks ir esu? Juk tik absoliutus beprotis gali laikyti save psichiškai sveiku.
O jeigu rimtai - kaip tik dėl to, kad esu aktorius, publika mato mano personažą, o ne mane - didelė dalis to, ką kalbu, kaip reaguoju, yra šou. Kai mano personažas „Žvaigždžių duetuose“ siunta dėl komisijos vertinimų, tikrasis „aš“ dažniausiai tyliai kikena į kumštį giliai širdyje. Televizijos žiūrovai jau po truputį perpranta mūsų televizijos projektų „rimtumą“, todėl patys įsitraukia į žaidimą ir juo mėgaujasi. Tačiau neslėpsiu, man nuoširdžiai džiugu, kad už mudu su Vilija balsuoja šitiek daug Lietuvos gyventojų. Beje, jeigu Lietuva manytų, kad aš toks asilas, kokį mėginote mane pavaizduoti, gal nebalsuotų? Nors gal jie balsuoja už Viliją?..
Na, ko gero, ne tik. Publiką tiesiog sužavėjote savo Veronikai Povilionienei už žemą pažymį „atkeršyti“ skirta liaudies daina ir virtuoziškuoju stepu.
Ačiū, kad bent jūs pastebėjote mano stepą. Mane truputį nustebino, kad to tarsi nei publika, nei komisija nepastebėjo. Atrodytų, kad kiekvienas Balbieriškio ar Martynonių kaimo gyventojas kiekvieną dieną po dvi valandas praleidžia ant aslos šokdamas stepą, todėl tai, kad stepą sušoko Rudokas, visiems yra taip savaime suprantama, jog nė dėmesio neverta.
O juk stepą šokti mokiausi JAV, vienoje geriausių pasaulio meno mokyklų, teko garbė ten stažuotis ir mokiausi būtent stepo. Iš ten parsivežiau ir stepo batus. Tai buvo 1990 metai. Nuo to laiko ėmiau treniruotis pats, po kelias valandas per dieną...
Aktorė Aldona Vilutytė apmaudžiai minėjo, kad prašė jus dėstyti stepą, bet jūs atsisakėte. Nenorite perduoti savo žinių jaunajai kartai?
Tiesiog tuo metu dar pats nebuvau pakankamai prakutęs, kad galėčiau kitus mokyti. Na, o dėstęs esu - dėsčiau teatro improvizacijas Muzikos akademijoje prieš ketverius metus. Supratau, kad dėstyti man dar anksti. Be to, nelengva išsėdėti vienoje vietoje dvi akademines valandas paeiliui.
O kaip reikalai su tuštybe? Ar dažnas šmėžavimas spaudoje ir televizijoje nėra papildomų aplodismentų paieškos?
Norite, kad prižadėčiau, jog šis interviu ekskliuzyvinis ir paskutinis mano gyvenime? Antraip vadinsite sergančiu tuštybe?..
Na, aplodismentų, bendravimo su publika man iš tiesų reikia. Bet juk tai ir yra aktoriaus atlygis. Bet kuriam menininkui saviraiška yra darbas ir už tai jis atlyginamas aplodismentais, komplimentais, nuoširdžiu juoku, nuoširdžiomis ašaromis. Man tai yra svarbiau nei finansinis atlygis. O jeigu yra dar ir finansinis - aš laimingiausias žmogus pasaulyje.
Tačiau kiekviena televizijos žvaigždė už visa tai turi sumokėti, atsisakydama teisės į privatumą. Jūsų nevargina apkalbos? Neerzina, kad tauta nepastebi, jog puikiai šokate stepą, bet žino su keliomis žmonomis ir dar su keliomis ne žmonomis gyvenote?
Jeigu žmonės nori apie tai žinoti, tegul žino. Jeigu jiems būtina mane matyti kaip lovelasą, kad ir dabar galiu patvirtinti, jog visi gandai apie mano sekso nuotykius - švenčiausia teisybė. Jeigu tai parašysite - pusė skaitytojų pamanys, kad juokauju, o kiti - patikės. Ir savo žmonas įtikins.
Aš jau seniai į apkalbas nebereaguoju. Kodėl turėčiau kreipti dėmesį, jei aš normaliai gyvenu, normaliai dirbu, ačiū Dievui, dar nesu prasigėręs, dar turiu jėgų sportuoti, gyventi ir moteris mylėti.
Tuomet skubu pasmalsauti, ar su Vilija jau miegojote?
Oi... Kad miegu su ja - dar neteko girdėti, bet kad mudviejų draugystė „labai artima“ - jau kalbama. (Juokiasi.)
Rimvydas Stankevičius
