Dizainerės Ramunės Piekautaitės gyvenimas susijęs su gėlėmis – nuo vardo, lietuviškos laukų gėlelės ramunės, iki kūrybos. Juk jos modeliai, net jei jų nepuošia gėlių motyvai, – it egzotiškos gėlės, paverčiančios jas dėvinčias moteris gležnomis romantikėmis, tačiau kartu elegantiškomis ir tvirtomis būtybėmis.
Pradėkime nuo vardo – jis su jumis nuo pirmųjų dienų. Kodėl tėvai pavadino Ramune?
Kažkodėl ėmė ir pavadino... (Juokiasi.) Turbūt tėvams šis vardas tiesiog patiko. Vaikystėje mamos vis paklausdavau, kodėl mane pavadino tokiu keistu vardu. Norėjau išraiškingesnio, skambesnio, įdomesnio, egzotiškesnio. O čia tiesiog Ramunė. Kokio nors aiškaus ir konkretaus vardo sugalvojusi nebuvau, bet jau geriau būčiau buvusi Rūta – jei galėčiau rinktis iš lietuviškų gėlių, – šio vardo skambesys man labiau patiko.
Bet dabar jūsų vardas – firminis ženklas...
Pamažu suvokiau, kad ne vardas kuria žmogų, o žmogus vardą – taip ir užsiprogramavau. Šie vardas ir pavardė drabužio etiketėje, mano manymu, nelabai tinka, o ir kiek tenka keliauti po svetimus kraštus, užsieniečiai sunkiai jį perskaito, mažai kas supranta, kodėl jo nepakeičiau. Tačiau nuo pat pradžių pradėjau dirbti su šiuo vardu, kitokio pavadinimo laiku nesukūrėme – tad tebūnie. Nors jo trumpinys atrodo keistai. Yra kaip yra.
Ramunių puokščių niekas nedovanoja?
Dovanoja. (Juokiasi.) Mama dažniausiai sveikindama su gimtadieniu įteikia. Beje, didelės didelių ramunių puokštės man labai patinka, bet nekilo mintis šių gėlių sieti su savo vardu, savimi.
Kokias gėles mėgstate?
Mėgstu visas gėles. Mėgstu, kai jų daug. Arba viena, arba labai daug. Po kolekcijų pristatymų, gimtadienių gavusi daugybę gėlių visas išvynioju, išsklaidau puokštes ir pati susidėlioju, kaip man smagiausia ir gražiausia.
Ramunė – laukų gėlė, kuriai tikriausiai kiekvienas lietuvis yra lapelius pešiojęs ir būręs dėl meilės: myli–nemyli. Kiek širdžių sudaužėte?
Niekada nesistengiau daužyti svetimų širdžių – dažniau daužiau savąją. Smagu ir gera būti mylimai, tačiau man svarbiau mylėti pačiai, patirti meilę ar įsimylėjimą, išgyventi šiuos jausmus.
Kiek metų esate su gyvenimo draugu Kęstučiu Verslovu?
Greitai bus dvidešimt metų... Tapome pora būdami pakankamai suaugę – man buvo 22, jam – 27-eri. Susipažinome per Vilniaus madų dienas – ir čia kaltos mados. (Juokiasi.) Bet žadėjome kalbėti apie gėles.
Kęstutis dažnai dovanoja gėlių?
Galėtų dažniau. (Juokiasi.) Geriausiai prisimenu pačią pirmą iš jo gautą gėlę – tai buvo vienas orchidėjos žiedas, supakuotas į dailią dėžutę. Tą orchidėjos žiedą atsiminsiu visada. Patinka egzotiškos gėlės. Neturime tradicijų, kad jis man dovanotų tik tam tikrų gėlių, deja, jam patinka aukštos gėlės ilgais kotais, o man atvirkščiai – gražu, kai jos mažesnės ir trumpakotės, kurias galima pamerkti platesniame inde. Aš labai mėgstu laukų gėles, o jis – ne. Kęstučiui turi būti švari veja, vienas kitas medelis, bonsas, dar gali žydėti sakuros, o daugiau – ne.
Kokia gėle pavadintumėte Kęstutį?
(Juokiasi ir ilgai galvoja.) Na, tai turėtų būti tokia gėlė, kuri nebijo nei šalčio, nei vėjų, nei kaitros. Gėlė, kuri labai ilgai žydi ir laikosi... Kęstutis sugeba lengvai priimti problemas ir greitai jas spręsti. Ir daro tai mėgaudamasis – per 18 metų beveik nesu jo mačiusi liūdno ar nusiminusio. Supykusį – taip, mačiau ne kartą, bet jis greitai atlėgsta – kai tik atranda jį supykdžiusios problemos sprendimą.
Aštuoniolika metų kartu ir visada matomi apsikabinę, susikibę. Kokia tokių gražių santykių paslaptis?
Žinoma, būna ir nusivylimų, ir netikėtų staigmenų... Man tie aštuoniolika metų praėjo taip greitai. Manau, kiekvienai porai yra savas receptas. Kiek esu skaičiusi protingų knygų apie vyrų ir moterų santykius, negaliu pasakyti, kad nors vienas receptas man idealiai tiktų. Turbūt svarbiausia, kad santykiai prasidėtų nuo jausmo, kurį paskui galima ir reikia auginti bei puoselėti. Turi būti daug bendrų dalykų, siejančių visą gyvenimą. Nes jei nėra to, kas sieja, santykiai tampa sunkiu darbu. Darbas, pomėgiai, politinės pažiūros, vyro ir moters ryšys – viskas turi atitikti. (Patyli.) Svarbu ir atlaidumas, sugebėjimas atlaidžiai žiūrėti į vienas kito silpnybes, mažučius trūkumus. Tiesa, nuoširdžiai tikėjausi, kad rūkyti jis mes greičiau, bet per aštuoniolika metų taip ir nemetė. Dabar į šią kovą įsitraukė ir dukra – gal pagaliau laimėsime? (Juokiasi.)
Vaikai – gyvenimo gėlės. Kaip gyvena mylimiausia mamos gėlelė Ula?
Kadangi šnekame apie gėles, papasakosiu istoriją. Ula, kai buvo maždaug penkerių ir pradėjo derėtis dėl broliuko ar sesutės, pareiškė: „Kaip gaila, kad tie vaikai kaip gėlės vazonuose neauga – kiek mes jų čia priaugintume!“ Taip, Ula – man pati gražiausia gėlelė. Vakar dukra šventė dešimtąjį gimtadienį ir oficialiai pareiškė, kad nuo šiol jos mėgstamiausia gėlė – spalvotos gerberos. Man buvo juokinga, kai dar būdama mažytė Ula tvirtino, kad vienintelė tikra gėlė – raudona rožė. Jei jau kokia gėlė – tik raudona rožė.
Ir kaip ši gėlelė auga apsupta mados, grožio, mamos kūrybos?
O, ji labai gerai žino, ko nori. Nuo mažumės. Sakė, bus dizainerė: „Tu, mama, esi tik dizainerė, o aš būsiu garsi dizainerė!“ (Juokiasi.) Vakar dovanų gavo mados piešimo pradmenis – pažiūrėsime. Aš ją mačiau gal kiek kitokią, tačiau nesiginčysiu. Su mumis vaikystėje taip pat niekas nesiginčijo: aš visada žinojau, kad noriu kurti drabužius, o sesuo Kristina – kad šoks ir bus šokių mokytoja. Tuomet tėvams tai turėjo skambėti klaikiai: nė vienas vaikas šeimoje nenori normalios profesijos. Juk tais laikais drabužių modeliuotojas dar turėjo šiokių tokių perspektyvų, bet šokių mokytojas – pasaulio pabaiga... O dabar Kristina puikiai laikosi. Grįžtant prie Ulos. Mano mama susapnavo, kad anūkė bus operos solistė, mes ją pradėjome orientuoti šia linkme – mergaitė turi vokalo duomenų. Mūsų šeimoje niekas nėra dainavęs – aš baigiau muzikos mokyklą turbūt tik todėl, kad mama architektė tą muzikos mokyklą projektavo ir todėl manęs niekas iš ten neišmetė. (Juokiasi.) O štai Ula – muzikali, lanko vaikų chorą, dainuoja, koncertuoja... Aš, kiek save pamenu, norėjau būti tik dizainerė. Tiesiog dizainerė. Nuo dešimties metų tam intensyviai ruošiausi – privačiai lankiau dailės, kompozicijos pamokas.
Kūryba nuo gėlių neatsiejama – gėlių motyvai, o ir pačios moterys, apsivilkusios jūsų sukurtą drabužį, pražysta it egzotiškos gėlės. Kas jus įkvepia kūrybai?
Jos įkvepia mane, o aš jas – žydėti. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis ir yra moterys, kurios puošiasi mano drabužiais. Kiekviena savaip, naujomis drabužių formomis, netikėtomis mintimis... Daug minčių gimsta asmeniškai bendraujant su klientais. Galima sakyti, kad podiumų kolekcijas pagimdo klientai. Dirbame jau daug metų, ir pas mane ateinantys klientai jau žino, ko gali tikėtis. Tiems, kuriems reikia mano spalvų ir formų, ateina pas mane, kuriems reikia ko nors kito – kreipiasi į kitus dizainerius – Daivą Urbanavičiūtę, Juozą Statkevičių, Juliją Žilėnienę... Tokioje mažoje Lietuvoje turime labai daug talentingų dizainerių ir tikrai kiekvienas klientas gali atrasti ir pajausti, kuris iš jų geriausiai atitinka jo poreikius.
O kaip dalijatės klientus? Ir kaip klientai dalijasi jus - juk nė vienas turbūt nenori tokio pat modelio drabužio?
Sakyčiau, gal trečdalį klienčių rengiu nuo galvos iki kojų – tokiu atveju, kai tobulai atitinka stilius ir gerai žinau, ko jos nori. Jos paskambina, pasako daugiau mažiau ko nori, ir atvažiuoja matuotis – nebereikia pirminių susitikimų. Peržiūrime pagrindinę kolekciją, iš jos išrenkame modelių, gal audinį, kai ką pakeičiame, paderiname – kartais taip gimsta įdomių ir originalių drabužių. Kitos klientės asmeniškai siūdinasi tik progines sukneles – dalį drabužių perka parduotuvėje, taip pat iš kitų dizainerių. Tai gerai, nes visų mano klienčių skonis išlavintas ir trokštančios įvairovės puikiai susikomplektuoja garderobą pačios. Kita vertus, tenka pripažinti, kad avalynės ir aksesuarų užsienio šalyse galima rasti geresnių ir įdomesnių nei pas mus, nors mes labai stengiamės ir vis tobulėjame.
Esate graži, elegantiška, madinga – žydite kaip gėlė. Ar būna akimirkų, kai jūsų akys nešvyti?
Paklauskite mergaičių, kaip gali būti... Visaip, tik gal pasakoti nedrįs... (Juokiasi.)
Straipsnio autorė Audra Maksvytienė
