Ji aistringa, atkakli, tiesi, atvira, neišsisukinėjanti nuo atsakymų, bet kai ką aiškiai ir ryžtingai pasiliekanti tik sau. Esate kitokios nuomonės? Galite ją pasitikrinti, nes žurnalas GALA kalbėdamas su televizijos laidų vedėja ir prodiusere Rūta Mikelkevičiūte praleido maždaug valandą – lygiai tiek, kiek trunka jos laida
Rūta, jūs sudarote labai atkaklios, darbščios ir nuosekliai tikslo link einančios moters įspūdį.
Tokia iš tiesų ir esu – to nenuneigsi ir nepaslėpsi. Aš labai užsispyrusi, labai. Man be galo svarbu, ką darau ir kaip. Siekiu, kad pačiai prieš save dėl darbų nebūtų gėda ir nesmagu. Kaip kitiems atrodo – jau kitas klausimas, bet pati noriu žinoti, kad padariau tiek, kiek galėjau. Nežinau dėl darbštumo, bet jei daug metų gausybė skirtingų žmonių sako tą patį, galbūt tai – tiesa.
R. Mikelkevičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt/T. Lukšio)
Kita vertus, daugelis prisimena, kad tiesioginėje laidoje „Valanda su Rūta“ žiūrovai išvydo jūsų ašaras. Ar tuomet prasiveržė jautrumas, kurį galbūt slepiate?
Laidos tema apie smurtą mokykloje, kai dėl vaikų patyčių nusižudė mergaitė, buvo labai sudėtinga. Ne viskas pateko į eterį – juk laikas ribotas. O informacija, kurią sužinojau prieš pat filmavimą, man atlaikyti buvo pernelyg sudėtinga. Net nediskutuoju su žmonėmis, keliančiais klausimą, ar vedėjo ašaros – profesionalu. Gerai, tarkime neprofesionalu – ir ką? Jei kažkam nuo to lengviau – valio, aš su tuo sutinku. Turiu vienintelį argumentą: bet kuris laidos vedėjas yra drėbtas iš to paties molio, o žiūrovas niekada nežino, iš kokio gyvenimo pragaro jis ateina. Gal jis į studiją įžengė iš laidotuvių – juk būta ir tokių atvejų. Todėl įžeidinėti žmogų – oi, koks tu silpnas ir panašiai – nėra teisinga. Garantuoju, kad nė vienas nenori viešai pasirodyti silpnas. Aš taip pat.
Kaip pašalinate, neutralizuojate tiesioginiame eteryje susikaupusį stresą?
Žinote, anksčiau nesuprasdavau, ką mano draugės, pavyzdžiui, operos solistės, primadonos, turėdavo galvoje sakydamos – „Aš po koncerto kitą dieną guliu lovoje paslika.“ Galvodavau sau – kaip taip gali būti? Bet dabar turiu pripažinti – iš tiesų, yra du skirtingi pasirodymo variantai. Pavyzdžiui, gali užduoti klausimą paprastai arba jį užduodamas gali atiduoti visą savo energiją. Tik antruoju atveju studijoje sukuriamas tinkamas mikroklimatas. Tada tu valdai publiką – bet tik tada, kai atiduodi visą save. Po įrašo jaučiuosi tuščia. Neturiu nieko, išeinu tarsi kosmose. Iš tiesų po audringų diskusijų grįžusi namo negaliu kitaip užmigdyti savo organizmo, kaip tik išgėrusi taurę vyno. Kitaip tiesiog negali atsipalaiduoti. Adrenalino kiekis kraujyje toks didelis, kad galėtum dar iki ryto arti. Todėl suprantu, kodėl tokie žmonės tikrai gali pradėti gerti, vartoti narkotikus (pati jų bandžiusi nesu) ir panašiai. Užduoti klausimą gali į studiją atėjusi bet kokia Marytė. Bet, kad valandą išlaikytum žiūrovo dėmesį, reikia daug padirbėti.
Rūta Mikelkevičiūtė su partneriu (Fotodiena.lt/Simonas Švitra)
Tiesioginiame eteryje suvaldyti būrį pašnekovų taip pat labai sudėtinga...
Tai labai sunki užduotis, kai salėje sėdi septyniasdešimt žmonių, apie keturiolika jų – aktyvūs, visi turi savo nuomones. Bet aš visada norėjau sukurti tokią pokalbių laidą, kurioje nesėdėtų vien kalbančios galvos ir nekalbėtų monologo, o kitos galvos (tarp jų žiūrovai ir net vedėjas) miegotų. Nieko nėra baisiau. Nesuprantu, kodėl tokias laidas vadina rimtomis. Žmogus tuo ir įdomus, kad turi emocijų ir į jas reaguoja. Taigi mano užduotis – ne tik atsakyti į klausimą, bet ir atlikti viską taip, kad procesas skambėtų lyg muzika. Panašiai kaip krepšinyje – kai žiūrime NBA, o komanda, tarkime, pralošia, mes vis tiek žavimės: „Bet tu matei, koks žaidimas!“ Gero pokalbių šou kūrėjai remiasi tuo pačiu principu.
Kitas klausimas, kaip lietuvius uždegti, kad jie atsivertų. Vis dėlto po dviejų sezonų spaudžiu jiems ranką ir sakau, kad lietuviai – nenuleisto kraujo tauta, ne šaltos žuvys. Ir tai – puiku.
Galbūt studija ir televizijos kameros kažkaip keičia dalyvaujančius žmones?
Kameros visus varžo. Tarp jų jautiesi lyg pagautas. Tačiau, kai sukuriamas jau minėtasis mikroklimatas, ne vienas iš studijos išėjęs dalyvis yra sakęs: „Po velnių, nesuprantu, ką jūs su manimi padarėte ir kas atsitiko. Juk esu tokių šaltų nervų, toks neįsižeidžiantis, o čia staiga taip audringai puoliau ginti savo nuomonę.“ Žinoma, tai ir studijos dizainerių, ir kitų žmonių nuopelnas, bet ten tikrai atsitinka taip, kad užsimiršti, jog aplink daug kamerų ir esi stebimas.
Rūta Mikelkevičiūtė, LNK nuotr.
O jums, beje, pačiai patinka žiūrėti į save ekrane?
Ne, man nepatinka ir nežiūriu. Peržiūrėjau keletą įrašų, bet nervai neatlaikė. Mano toks charakteris, kad visą laiką atrodo, jog yra blogai. Taigi žiūrėdama ir nervindamasi atiduočiau tik dar daugiau energijos, kurią verčiau panaudosiu kitur.
Jūsų pokalbių laida – reitingų viršūnėse, tačiau turbūt vis tiek susilaukiate priekaištų.
Kartais gauname per galvą – esą pas mus rėkia ar nesuvaldėme diskusijos – bet kiekvienas prodiuseris tik rankomis ploja, kai įsižiebia emocijų karas. Kitas už tai gal dar ir pinigų sumokėtų. Juk pokalbis be ginčo – jokia diskusija. Miegokime, brangieji, namie. Tai labai nuobodu.
Arba, pavyzdžiui, sulaukiame tokio priekaišto: „Jūs man leidote tik tris sakinius pasakyti.“ Visą laiką atsakau: „Geriau trys apgalvoti sakiniai laidoje, kurią žiūri milijonas, nei monologas laidoje, kurios nežiūri niekas.“ Kita vertus, tie, kuriems svarbi visuomenės nuomonė ir kurie nori, kad juos išgirstų, žino, kur eina. Jie eina į pokalbių šou, kuris yra nr.1. Ir jie tai vertina – taip yra visame pasaulyje.
Gal galite įvardyti, ko reikia, kad taip ilgai būtum įdomus žiūrovui?
Turėti ką pasakyti ir tuo pat metu išlaikyti paslaptį apie save. Žmogus įdomus, kai jis yra tarsi užversta knyga. Papasakosiu vieną istoriją. Amžinatilsį Šabtajus Kalmanovičius buvo vienas geriausių dainininkės Alos Pugačiovos draugų. Ir sykį, kai kalbėjau su juo interviu, jis papasakojo Alos Pugačiovos koncepciją – kaip jai pavyksta būti tokiai patraukliai, tiek metų ant scenos išlikti ir primadona, ir viena geidžiamiausių pašnekovių. Ogi todėl, kad ji visą laiką žinojo tris dalykus: kada tylėti, kada tylėti ir... kada tylėti. Štai kaip. Nebent kalbėjimas apie save yra tavo darbas ir uždarbis.
Valanda su Rūta. LNK nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
Na, jūs pagal charakterį irgi esate laikoma ne tik emocinga, temperamentinga, bet ir, atleiskite už posakį, „kieta boba“, nors ir nepraradusia moteriškumo. Iš kur jumyse šios savybės? Išsiugdėte charakterį ar tai paveldima?
Sykį ruošdama laidą lankiausi pas vieną garsią ekstrasensę. Išgirdau visai smagų komentarą apie save. Anot jos, mano energijos užtektų apšviesti miestą. Beje, ji, ko gero, teisi. Jei tikėtume tais dalykais, anot ekstrasensės, pagal biologinį amžių esu labai jauna, bet pagal sielą – labai sena. Ji, toji mano siela, gyvena gal jau paskutinį gyvenimą, todėl yra labai brandi. Na ir labai gerai – jei tuo tikėsime. O dėl charakterio, matyt, nemažai paveldėjau iš amžinatilsį močiutės. Ji buvo velnio nešta boba – gerąja prasme. Tai sužinojau tik tada, kai senelės gyvenimas pakrypo saulėlydžio link. Ji patyrė infarktą, gydytojai sakė, kad nieko nebegalima padaryti. Anksčiau niekada nebuvau mačiusi jos tokioje situacijoje ir patyrusi, kaip būtent ji suvokia pasaulį. Nes ji juk buvo močiutė – su vištomis, katėmis, didžkukuliais ir taip toliau. Tačiau staiga išvydau ją visiškai kitame amplua. Senelė guli reanimacijoje, medikai sako, kad nesulauks ryto. Tačiau ji sulaukė ir negana to, ryte toje pačioje reanimacijoje atsidarė spintelę, išsiėmė „Chanel“ kvepalus ir pasikvėpino... Klausiu: „Kodėl tu taip darai?“ – „O todėl, – sako močiutė, – kad mane aplanko vyriausiasis gydytojas, ir aš negaliu pasirodyti bet kaip.“ Senelei 80 metų, o ji sako: „Atnešk man lūpų dažus.“ Be to, buvo dar vienas nuostabus įvykis, kai ji po antrojo infarkto atgavo sąmonę. Stoviu prie močiutės, visa giminė susirinkusi – o jos pirmasis žodis, kai tik atmerkė akis, buvo ne „labas“, o: „Kas tas jaunas vyras, kuris čia dabar mane lanko?“ O tai buvo gerbiamas Pranas Šerpytis, garsus kardiologas, nepaprastai žavus ir gražus vyras.
Su močiute kalbėdavomės apie asmeninį gyvenimą, daug patarimų ji davė ir dėl vyrų. Sakydavo: „Kai renkiesi vyrą, visada žiūrėk į šeimą, kurioje jis gimė. Jei tėvai sugyvena blogai – tavo vaikinas elgsis pagal panašų modelį, panašiai spręs problemas.“ Ir mano gyvenime, deja, ši taisyklė pasitvirtino šimtu procentų. Dar močiutė mokė: „Nori pažiūrėti, kaip elgsis vyras – duok išgerti arba išvažiuok į kelionę, kur ne viskas suplanuota. Pažiūrėsi, ar jis rėks, kaltins, nervinsis, ar rūpinsis abiem, o gal tik savimi?“ Taip pat sakydavo: „Pasidomėk, kodėl iš tiesų iširo vaikino ankstesnė draugystė. Gali būti, kad atrasi vertingų paralelių su jūsų gyvenimu.“ Manęs močiutės patarimai niekada nenuvylė. Atsakingai galėčiau pasakyti, kad taip iš tiesų ir yra, nors būna ir išimčių.
Rūta, žmonėms įtaką daro jų atliekami darbai. Kaip jūsiškis pakeitė jus?
Tapau labai liberali kito žmogaus atžvilgiu. Kitų gyvenimo būdai praplėtė mano supratimą – juk su pašnekovais išgyveni labai daug gyvenimų. Todėl sakau: „Prilaikyk liežuvį, kai nori smerkti, nes gali tekti gerti iš šulinio, į kurį prispjovei.“ Mes labai linkę įsprausti kitus žmones į tam tikrus rėmus. Jei kitas gyvena ne taip, kaip mums atrodo teisinga – jis kvailas. Be to, mes net nevengiame to pasakyti viešai. Nesmerkiu žmonių ir nesuprantu, kaip galima smerkti dėl pasirinkto gyvenimo būdo (išskyrus nusikaltėlius). Pavyzdžiui, jei moterys gyvena puošnų, rožinį gyvenimą, mane stebina kaltinimai, kad jos bukos, kad tai – tuštybių mugė ir jos demonstruoja savo pinigus... Tegul demonstruoja – gal jos dėl to laimingos? O tau koks skirtumas? Tu taip negyvenk. Kiekvienas turi savo gyvenimo filosofiją.
Rūta Mikelkevičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt)
O kokia jūsiškė? Kas jums šiuo gyvenimo laikotarpiu teikia daugiausia džiaugsmo?
Žinote, jei pasakysiu, kad mane labiausiai džiugina veikla, pergalės ir taip toliau – manęs, kaip moters, ši visuomenė tikrai nesupras. Todėl sakau, kad mane džiugina veikla ir mylimi žmonės. Jei nori kažko pasiekti, kitaip nė nebūna – visą energiją ir laiką atiduodi darbui. Priežastys gali būti įvairios: galbūt tai darai dėl to, kad toks esi ir kitaip negali. Ne visi yra mamos, tėčiai, namų šeimininkės ir taip toliau – kiekvieno paskirtis ir supratimas kitoks. Kitas gali dirbti nuo ryto iki vakaro, kad jo vaikams būtų geriau. O aš su savimi noriu gyventi darniai. Tada ir pati, ir žmonės šalia manęs jaučiamės laimingi.
Ar turite kokį nors su darbu nesusijusį hobį ar pomėgį?
Neturiu. Bandžiau dirbtinai jį susirasti – pradėjau nardyti, paskui – šokti, vėliau svarsčiau, gal kokia paukštininkyste užsiimti, nes turiu paukščių. Bet vis tiek man labiausiai patinka tai, ką darau dabar. Bandžiau dirbtinai pristabdyti save, nukreipti pasitenkinimą į kitką – atrasti laimę kitur. Bet ne, nepavyksta. Tačiau, ko gero, vis tiek reikia. Manau, kad veiklūs žmonės labai skaudžiai išgyvena vidutinio amžiaus krizę. Tuos, kurie augina gėles, amžius gal nelabai veikia – kaip jie augino gėles, taip ir toliau augina, nejunta tokios aršios konkurencijos. O tokie žmonės kaip aš, kurie buvo labai veiklūs, staiga pajunta, kad jaunimas lipa ant kulnų ir galbūt tuoj atsiras tikimybė, kad tu jau nelabai reikalingas arba nebespėji.
Rūta Mikelkevičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt)
Ar jums svarbus finansinis darbo įvertinimas?
Kiekvienam jis svarbus. Kai žmonės sako, kad ne piniguose laimė – jie labai meluoja. Tam tikra prasme, laimė – piniguose. Jei manęs kas nors klaustų, kada buvau laimingesnė, ar kai uždirbau tiek, kiek prieš penkiolika metų, ar dabar (juk mano atlyginimas pasikeitė „n“ kartų), turbūt atsakyčiau, kad laimingesnė jaučiausi anksčiau. Darbas su pinigais tarsi neturėjo nieko bendro. Tačiau jei dabar neuždirbčiau tiek, kiek uždirbu – nežinau, koks būtų mano atsakymas. Juk egzistuoja poreikių piramidė. Labai baisu, kai žmogus už savo atlyginimą gali patenkinti tik pačią jos apačią – pavalgyti, pamiegoti. Vadinasi, apie jokią saviraišką, dvasios poreikius jau net negalima kalbėti. O mano laimė, pavyzdžiui, yra saviraiška. Man kartais honoraras net nesvarbu. Kartais galvoju, kad gal neteisingai elgiuosi. Bet kiek pakalbu su puikių rezultatų pasiekusiais žmonėmis, verslininkais – ne dėl pinigų jie dirba, jie atlieka savo darbą maksimaliai, o pinigai eina iš paskos. Pažiūrėkite, kas daug pasiekia gyvenime? Tie, kurie visą energiją ir visas valandas atiduoda nuosekliam, atkakliam, užknisančiam darbui. Užtat jie ir turi. Bet kiekvienam savo. Todėl ir sakau – laimė yra tai, kaip tu komunikuoji su savimi – jei tau viskas tvarkoj, tuomet viskas gerai.
O kalbant apie ateitį – ar jos bijote? Galbūt ją projektuojate?
Sklando posakis, kad mintis yra materiali. Taip ir yra. Aš darau tokį dalyką – na, gal net nedarau, bet tai kažkaip savaime išeina – nematau savęs kaip nesėkmingos žurnalistės. O kas yra smegeninėje – tas ir aplinkui. Tokių minčių, kad kas nors nepavyks ar bus katastrofa, net neprileidžiu. Aš galvoju taip: „Aha, tai atlikta, dabar norėčiau padaryti taip.“ Nežinau, ar būsiu žurnalistė po kelerių metų – gyvenimas man yra pateikęs labai netikėtų staigmenų. Vis dėlto neslėpsiu – socialiai savo šalyje jaučiuosi labai nesaugiai. Ir šis jausmas – amžinas. Manau, taip jaučiasi dauguma gyventojų ir tai – tragedija.
Rūta Mikelkevičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt)
Ar jums svarbus jūsų išorinis grožis? Ar juo rūpinatės?
Taip, labai. Dėl gana pragmatiškų priežasčių. Pirma, esu televizijos žmogus, tai – mano uždarbis. Antra – aš visada prieš auditoriją, o žiūrovui maloniau žiūrėti į pasitempusį ir gražų žmogų nei į išstambėjusį ir nesirūpinantį savimi. Kai kurie sako, kad svarbiau vidinis grožis, o išorinis – tuštybė juo rūpintis. Aš visada atsakau: „Jūs tiesiog negerbiate aplinkui sėdinčių žmonių. O ypač, jei esate televizijos laidų vedėjas. Tuomet negerbiate žiūrovų.“ Aš daug sportuoju, ariu tris–keturis kartus per savaitę sporto salėje, neprisikertu vakare – nors galėčiau sau tai leisti, mano greita medžiagų apykaita. Prižiūriu veidą ir kūną, nes pagaliau metai bėga ir mes neiname jaunyn. Gal nesimato mano amžiaus, bet dėl to dirbu. Kita vertus, stengiuosi net dėl vyro. Noriu atrodyti patraukli, tai kodėl turiu senti „oriai“? Tačiau nieko neatlieku per prievartą – darau tai, kas patinka. Man apskritai atrodo, kad per jėgą būtų sudėtinga ką nors reikšmingesnio pasiekti.
Ne kartą užsiminėme apie laimę. Apibendrinkite – ar jūs laiminga?
Kartais taip, o kartais – ne. Neturiu kuo skųstis, atrodo, viską turiu. Vis dėlto pastebėjau, kad laimę dažniausiai pajuntu patyrusi pergalę. Matyt, esu priklausoma nuo adrenalino.
