Į susitikimą su viena populiariausių televizijos laidų vedėjų Rūta Mikelkevičiūte ateinu pasiėmusi rožę – dar tęsėsi Jaučių laikotarpis, lyg ir pamenu, kad Rūtos Zodiako ženklas yra šis. Šiaip ar taip, geriau vėliau nei niekada. Tuo pačiu, manau, pažiūrėsiu, kaip ji reaguoja į netikėtai dovanojamas gėles. Juo labiau – moters moteriai. Tarkime, tai – nedidelis eksperimentas pradedant kalbą apie rūtas, rožes, ramunes ir kitas gėles, kurių vardais krikštijamos mergaitės.
Kaip reaguojate, kai moterys moterims dovanoja gėlių?
Puikiai. Labai mėgstu gėles ir man visai tas pats, kas jas dovanoja – ar vyras, ar moteris. Ir pati sau jų nusiperku, ir gan dažnai.
Kodėl sau jų perkate? Kai nėra nuotaikos ar dėl grožio?
Kai nėra nuotaikos – taip pat. Bet man jos tiesiog patinka. Mano kambarys primena džiungles. Miegamajame gėlių dabar nėra – ten augo palmė, bet išnešiau. Ne, ne todėl, kad nesveika miegoti, kai yra augalų, – jai ten nepatiko.
Man patinka augalai, o labiausiai – pavasario gėlės. Gal kad esu gimusi pavasarį? Kai žydi sodai, kai pradeda skleistis tulpės – nėra nieko gražiau, kaip didelė puokštė įvairiausių spalvų tulpių. Neperku gėlių parduotuvėse. Taip, atspėjote – iš močiutės gatvėje... Pasakysiu pastabėlę – tos močiučių gėlės ilgiau nevysta. Man tie visi įpakavimai ir architektūriniai šedevrai iš gėlių nepatinka. Nenoriu ginčytis, nes tai subjektyvu, kas kam gražu, bet man – ne. Čia kaip ir su maistu – negaliu valgyti restorane, kuriame atneša kokį nors įmantrų patiekalą, žiūriu ir galvoju: „Kas čia? Čia kažkoks bokštas, čia kažkokia raizgalynė, man tai nevalgoma...“ (Juokiasi.)
Bet teigiama, kad Jaučiai – gurmanai?
Taip, bet ne architektai... Aš vieną lapą nuimu, kitą ir ieškau – o ką čia valgyti? Galbūt taip pat žiūriu ir į gėles, puokštes. Įmantrumas man ne prie širdies, mėgstu paprastumą.
Kokios tos džiunglės jūsų namuose auga?
Mano džiunglės tokios, kad kai kurių augalų nė pavadinimų nežinau. (Juokiasi.) Yra palmių, jukų, orchidėjų – miškas...
Nesergate manija iš egzotiškų šalių parsivežti kokią nors sėklytę, įsodinti ir laukti, kas iš jos išaugs?
Ne, tokia manija nesergu. Va, viena draugė – taip. Ji visuomet už kokio nors kampo augalą nugnybia ir žiūri, ar užaugs. Bet jai visuomet viskas užauga... Aš negaliu pasakyti, kad labai jau prižiūrėčiau tas savo gėles. Nesu išprotėjusi dėl to – neglostau ir nešneku su jomis. Gal be reikalo – sako, tuomet gėlės tiesiog pražysta.
Bet skintų gėlių namuose turi būti?
Taip, bet nereiškia, kad kiekvieną dieną. Man patinka, kai pamerkta puokštė, tai gražu, pakelia nuotaiką. Svarbu – kvapas. Pavyzdžiui, narcizų, kurie taip kvepia, kad... Ach... Patinka hiacintai dėl stipraus kvapo. Parsinešu hiacinto svogūnėlių, auginame su dukra, lenktyniaujame, kurios greičiau užaugs, pražys. Man nuo hiacintų kvapo nė galvos neskauda. Per gimtadienius namie būna daug gėlių ir, žinoma, daug hiacintų, nes visi žino, kad juos mėgstu. Kadangi dukters kambarys yra šalia valgomojo, visas gėles turiu kur nors išnešti, nes Dominyka neužmiega – jai nepatinka kvapai, todėl susinešu į miegamąjį ir ramiausiai miegu. Man patinka miegoti kvepiant gėlėms.
Vos susitikome, pasakėte, kad jums nepatinka jūsų vardas...
Rūta... Vardas man labai patinka, bet va, ką galiu papasakoti apie šią gėlę – krūmą, žolę, nė nežinau, kaip ją pavadinti. Nieko nežinau, išskyrus tai, kad ji ganėtinai bjauriai ir įkyriai kvepia ir nuo jos būna alergija. Atsimenu, būdami vaikai nusikirpdavome rūtos šakelę, dėdavome ant odos ir laikydavome prieš saulę – saulė išdegindavo odą ir išeidavo ruda tatuiruotė. Tais laikais tai buvo labai kieta. Ir viskas. Daugiau apie rūtą nieko negaliu pasakyti...
Niekas niekada nėra dovanojęs rūtelių, neauginate jų nors simboliški prie namų?
Ne. Jos man nei gražios, nei naudingos...
Ramunė Piekautaitė sakė labiau norėjusi būti Rūta nei Ramune, o jūs?
Jei ne Rūta, turėjau būti Eglė... Nė kiek ne toliau nuo žalio krūmo. (Juokiasi.) Man Ramunė – labai gražus vardas. Ir gėlės labai gražios. Rūta – gal kiek kietokai skamba, bet tai asociatyvu – galbūt pažįsti žmogų, kuris yra kietesnis...
Yra tikrai kietų žurnalisčių ir politikių Rūtų...
Taip, bet yra ir švelnių, moteriškų Rūtelių... Beje, aš niekada nebūnu Rūta, daugelis mane vadina Rūtele.
Norite pasakyti, kad Ramunė Piekautaitė ramunes augina?
Ne, bet jai taip pat patinka ramunės.
Man taip pat patinka ramunės. Akivaizdu – šiame gėlių kontekste man su vardu nepasisekė... Negi tikrai šiais laikais dar kas nors augina rūtas?
Augina, pavyzdžiui, kolegė Rūta prie namo augina rūtas...
Oho... Man rūtos primena kapines... Kiek pamenu iš vaikystės, jos augdavo kapuose. Taip taip, kaip kapų tvorelė. Man, beje, nuo vaikystės labai patinka vaikščioti po kapines. Niekada nebūdavo baisu, net naktį. Įsivaizduojate, vaikui? Pamenu, per Vėlines mėgdavau nueiti į kapines po dvylikos, kai jos jau būdavo tuščios. Mama bijodavo, o aš ne. Kažkoks nesuvokiamas potraukis – man patikdavo ten sėdėti, stebėti ir visa tai išlikę iki šiol... Augau kaime prie Kėdainių, Šėtoje, ten buvo labai senos gražios kapinės. Vaikystė prabėgo šalia. Taigi ten tos rūtos ir augo...
Man visa tai išlikę nuo tų laikų dar ir todėl, kad iš visų kelionių vis atsivežu ką nors, kas susiję su religija, liturgijos menu, – tai gali būti ir kryžius, ir ikona, ir rožinis. Nežinau, kodėl tokie dalykai traukia – nė nemoku paaiškinti. Namie visa siena nukabinėta iš įvairių šalių parsivežtais kryžiais, rožiniais, ikonomis.
Oi, kur nukrypome per tas rūtas... Gal geriau pakalbėkime apie vyrus – džentelmenus, dovanojančius gėlių. Ar pas mus tai dažna, ar mūsų vyrai tai daro tik iš reikalo?
Nedažna, nes gėlių dovanoja tik kokia nors proga. Manau, jie nemoka, o gal ir nemato reikalo rodyti dėmesį. Sakyčiau, jie nėra išauklėti taip daryti. Čia jau ne tik šeimos, bet ir pačių moterų reikalai. Mūsų damos taip išlepino stipriąją lytį, kad jie ima moteriškėti. Užsieniečiai dažnai pastebi šiuos skirtumus ir sako: „Jūsų moterys pasitempusios, gražios, išsilavinusios, kodėl jūsų vyrai apsiblausę?" O kam jiems pasitempti, jei moterys nereikalauja? Man atrodo, kad vyrui padovanoti moteriai gėlę atrodo silpnumo ženklas.
O gal jie tingi ar drovisi eiti pirkti?
Pirkti dar nieko tokio, juk niekas neklausia, kam perka, bet dovanoti merginai gėlę – jau tarsi prisipažinimas „aš tave myliu“, „tu man rūpi“. O tai jau silpnumo ženklas, baimė, kad būsi lyg ir priklausomas, nekietas, nevyriškas. Man atrodo, bijoti parodyti savo jausmus kaip tik yra silpnumo, nebrandos ženklas.Vyriškumo samprata pas mus ne taip suprantama, kaip moterys norėtų, kad vyrai suprastų.
Ar yra nustebinęs gerbėjas, mylimasis, draugas ypatingomis gėlėmis ar didžiule puokšte?
Mane stebina ir džiugina nuoširdumas, tikri dalykai. Štai kolegė per gimtadienį atitempė pusę botanikos sodo dekoratyvinių augalų. Nesvarbu, kad juos reikėjo sodinti iki nakties... (Juokiasi.)
Yra nustebinęs mano vyras su dukra, kai slapčiomis augino tulpes ant palangės Moters dienos proga ir neįleido į kambarį pažiūrėti, kas ten darosi...
Taip ir nenuėjote pažiūrėti iš smalsumo?
Nenuėjau. Aš leidžiuosi žaisti tuos žaidimus. (Juokiasi.) Pabandyk priversti vyrą auginti tulpės svogūnėlius... O kai tau Kovo 8-ąją ateina ir įteikia žydinčią pačių užaugintą tulpę, nesvarbu, kad jos žiedas tik tokio dydžio. (Rodo pirštais tarpelį.) Ach... Man patinka nuoširdūs dalykai.
Patinka, kai randu gėlių netikėtose vietose, tarkime, automobilyje. Po kokio nors filmavimo pavargusi, susinervinusi įlipu į mašiną ir randu ant sėdynės puokštę gėlių. Arba kai darbe randu gėlių puokštę. Kartais nė nežinau, nuo ko. Bet ir nesistengiu sužinoti, šiaip malonu jų netikėtai rasti.
O gerbėjų gėlės dažnos?
Jos nėra labai dažnos, bet tai ne naujiena. Tiesa, vienas vyras mane labai nustebino... Vis dėlto kaip tie mieli dalykai gali pakelti nuotaiką ir apskritai apversti dienos nuotaiką aukštyn kojomis. Buvo taip. Pietavau restorane, kažkas man tą dieną nepavyko, buvau pikta nors verk. Atėjau susitikti su drauge aptarti reikalų. Geriame kavą ir staiga prie manęs prieina nepažįstamas vyras – net išsigandau išgirdusi jo žodžius ir pamačiusi milžinišką glėbį baltų rožių. Jis sako: „Jūs man labai patinkate, žiūriu jūsų laidas ir kada nors norėjau jums dovanoti gėlių.“ Tiesiog taip ir pasakė, be jokio įsipareigojimo. Ir viso gero.
Nepaliko nei vardo, nei adreso?
Jis paliko vizitinę kortelę, bet aš nesu iš tų, kurie parašytų arba paskambintų. Tuomet mane jis labai pradžiugino. Buvo labai malonu... Man atrodo, jei vyras nedovanoja moteriai gėlių ir net jai prašant tai ignoruoja, jis yra silpnas, nesubrendęs, o gal tiesiog moters negerbia, nemyli? Juk stiprus žmogus nebijo pradžiuginti mylimą moterį. Mano gyvenime yra buvę tokių – jų klausdavau: „Kodėl man niekad nedovanoji gėlių?“
Bet yra tokių, kurie apipila gražiais žodžiais, kad gražiausia gėlė esi tu ir gražesnės už tave nėra.
Taip, galime prisidengti ir gražiais žodžiais, ir kalbomis apie Prancūzijos revoliuciją – kuo tik nori... Dėl to teiginio nesiginčysiu, bet aš mėgstu gėles. (Juokiasi.)
Eidama į koncertus ar į teatrą nešate gėlių?
Labai retai. Neseniai buvau mados šou, nešiau gėlių moteriai – dizainerei.
Kai iš vyro gauni gėlių, yra kitoks santykis...
Apskritai bendraujant su vyrais yra kitoks santykis nei bendraujant su moterimis. (Juokiasi.) Nepasakyčiau, kad būtų skirtumas, iš ko gauti gėlių... Žinoma, galime leistis į kalbas, kad yra įgimti dalykai patikti, flirtas, nematomi dalykai, kurie egzistuoja skirtingoms lytims.
Ar tikite, kad tarp vyro ir moters gali būti tik draugystė?
Tikiu. Turiu tokių. Jie – labai seni draugai, nuo vaikystės. Beje, yra ir tokių, su kuriais draugauju tik kokius penkerius metus. Be jokių kitų minčių! Jie – tikrai ne gėjai... (Kvatoja.) Žinoma, jų neklausiu: „Ar man ką nors jauti?“
Bet jei vyras jaučia tau simpatiją, iškart pajunti...
Taip, bet kad kažkas vyktų, simpatiją turiu pajusti ir aš.
Moteriška nuojauta...
Taip. Intuicija, sakoma, yra šeštas jausmas. Draugai jau seniai juokais mane vadina ragana. Pradedant darbo reikalais, baigiant asmeniniu gyvenimu. Mano nuojauta labai gera, tiesiog velnioniška, kartais pati išsigąstu. Gali išsipildyti po metų, dvejų, ketverių... Tiesiog matau, kad taip bus, nors tu ką. Jaučiu viską ir visada. Ką? Tarkime, šiandien man redaktorė parašė tekstą, perskaičiau, atrodo, viskas lyg ir gerai. O mintis kirba, kad kažkas ne taip. Vis skaitau, lyg ir nematau nieko bloga, bet jausmas, kad kažkas ne taip, neapleidžia. Paskambinu advokatui ir jis patvirtina mano nuojautą. Man labai svarbu pirmas pojūtis apie žmogų. Net su draugių gerbėjais susitikusi galiu iškart pasakyti, kad nieko nebus. „Ar nematai, kad jis mergišius, juk ant kaktos parašyta..." (Juokiasi.) Baisiausia, netrukus paaiškėja, kad tai tiesa...
Iš kur tokia jūsų nuojauta? Gal iš tų kapinių, rūtomis kvepiančių?
Gal ir taip. Aš – tokia. Va, šventėme televizijoje Jaučių gimtadienius. Iš manęs juokėsi net Vaiva Budraitytė: „Nereikia jai astrologo, ji pati žino, kas bus rytoj.“ Taip, aš žinau, kas bus rytoj. Tai padeda net mano darbe. Būna, sapnai dažnai pildosi, net vaizdinius matau, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra tiesa. Gaila, kad pagal užsakymą nieko negaliu pasakyti – įsukčiau versliuką... (Juokiasi.)
Ir kortų nedėliojate?
Ne, kortų nedėlioju.
O apie jūsų su vyru santykius ką šnibžda nuojauta?
Nuojauta manęs nė karto neapvylė. Yra buvę, kad bendraudama su žmogumi jaučiausi tarsi aliarmo lemputė. Mano savisaugos instinktas – ta visa nematoma intuicijos sistema – tiesiog rėkė. Net pamenu, kad taip ir esu jam pasakiusi: „Jei būčiau lemputė, dabar degčiau raudonai. Su ženklu –„Atsargiai" Kaip viskas baigėsi? Intuicija manęs neapgavo.
O kai nuojautos dar nebuvo, ramunės lapelius esate pešiojusi – myli-nemyli?
Taip, o kas jų nepešiojo? Vaikystėje ne vieną ramunę nupešiojau... Užtat dabar smagu klausinėti dukros, kaip reikalai mokykloje. „Jei rodo liežuvį, vadinasi, myli“, – pasakoja. Pati, atsimenu, pirmoje klasėje turėjau du kavalierius vienu metu – abu buvo geriausi draugai. Oi, man smagu buvo ir viskas taip rimta atrodė.
Gėlės ir komplimentai yra du mūsų vyrų kompleksai...
Taip, visų pirma reikia mokėti daryti... Tai susiję su pasitikėjimu savimi ir , žinoma, vyriškumo samprata. O kas pas mus vyriška? Mersedesas, gera sąskaita, pinigai ir šalia blondinė ilgakojė? Į snukį duoti vyriška? Žargonu kalbėti, keiktis? O mandagumo ir komplimentų – nė pro kur... Net kėdę merginai patraukti ar išlipant iš automobilio ranką paduoti jau bėda. Nors, tiesa, yra vyrų, kurie tai daro ir jie mane žavi. Bet gal ir moterys pačios dėl to kaltos? Juk yra posakis – gauni tokį vyrą, kokio esi verta. Jei man vyras ką nors šiurkštaus pasakytų ar rėžtų, kad bus taip, kaip jis pasakė, santykiai būtų užbraukti. Man taip netinka... Girdžiu: „Kokį užsiauginsi, tokį turėsi.“ Auginti vyro aš nesiruošiu, tai mamos užduotis. Nenoriu turėti namie dar vieno vaiko. Kam? Vyras yra vyras, vaikas yra vaikas. Kodėl jį reikia mokyti? Man atrodo, didžiausia bėda yra ta, kad ši filosofija labai gaji, nes labai patogu po ja pasislėpti.
Gal galime ir ką nors gera apie vyrus pasakyti?
Negaliu pasakyti, kad esu vyrų žinovė. (Kvatoja.) Bet papasakosiu vieną įvykį, kuris yra komplimentas Lietuvos vyrams. Vyko vakarėlis – Nerimi plaukė garlaivis, jame viešėjo daugybė mūsų verslininkų, į puotą atvažiavo ir būrys prancūzų. Džentelmeniškų savybių jiems netrūko – ir komplimentai, ir poemos liejosi per laivo bortus. Kadangi buvo vasara, moterys vilkėjo lengvais vasariniais vakariniais drabužiais, apnuoginti pečiai, rankos. Staiga atšalo. Nė vienas prancūzas nepasiūlė švarko, tik lietuviai! Taip, gal jie ir nepratę prie mūsų klimato, bet puikiai matė, kad moterims šalta. Mano amžiną atilsį močiutė kalbėjo, ar esate mačiusi, kad moteris, turėjusi gausybę meilužių, būtų aukštinama, kokia ji šauni. O vyrai, turėję būrius meilužių, vadinami gražiais epitetais: „žavus šiknius“, „geidžiamiausias senbernis“. Jie vis tiek žavūs. Bet juk nebūna taip, kad gera prekė užsigulėtų lentynoje? Vadinasi, kažkas ne taip. Močiutė kartą pacitavo dainą, kurios motyvas maždaug toks: „Ilgas vyras negerai, kol pasiguldai, kol sulankstai, jau ir noras praeina, trumpas vyras irgi blogai, nes vos lovoj jį matai, jaunas vyras irgi blogai, nes nieko jis nemoka, senas jau nebegali, perdžia ir prie lovos neprileidžia – viskas yra blogai...“ O paskutinis posmelis toks: „Koks ima, toks ir gerai.“ Va, koks senovinės dainos moralas – voila.
Autorė Aurika Merkienė
